Svarbiausias pakeitimas – iki 2030 m. pavėlinti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų. Nors ši priemonė tarp prancūzų yra labai nepopuliari, ji atitinka E. Macrono rinkimų kampanijos pažadus. Į E. Borne paketą įeina minimalios valstybinės pensijos padidinimas 100 eurų iki 1 200 eurų per mėnesį. Ji yra skiriama tiems, kurie per savo gyvenimą sumokėjo visas reikiamas įmokas. Ministrė pirmininkė padarė ir kitų nuolaidų, siekdama gauti politinę paramą. Pavyzdžiui, tie, kurie dirba fiziškai sunkų darbą arba kurie pradėjo dirbti labai jauni, gaus papildomų pensijų taškų.
Lietuvoje nuo 2023 m. pradžios vyrų pensinis amžius yra 64 metai 6 mėnesiai, o moterų – 64 metai. Abiejų lyčių pensinis amžius susilygins 2026 metais, kai tiek vyrams, tiek moterims pasieks 65 metus ir kol kas daugiau ilginti amžiaus, nuo kada išeinama į pensiją, neplanuojama.
Naujosios Prancūzijos pensijų taisyklės yra drąsios, kiek pavėluotos ir ne tokios radikalios, kaip buvo tikėtasi. Drąsios, nes sprendimas vykdyti šią reformą buvo priimtas pragyvenimo išlaidų krizės, kurią sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą, įkarštyje. Dėl dosnių Prancūzijos valstybės subsidijų ir viršutinių kainų ribų didinimo, šalies infliacijos lygis, siekiantis 6,7 proc., yra vienas žemiausių euro zonoje, o gruodžio mėnesį jis netgi sumažėjo. Tačiau prancūzai jau pastebėjo skirtumą, ir tikėtina, kad situacija tik blogės. 2023 m. vyriausybė leis namų ūkių sąskaitoms už energiją padidėti 15 proc. Palyginimui, 2022 m. jos didėjo apie 0–4 proc. Sparčiai auga ir įmonių sąskaitos. Ypatingą įtampą patiria ir maži verslai, įskaitant vietines kepyklėles, kepančias šalyje taip mylimus duonos gaminius.
Ši reforma yra ir politiškai drąsi. Tik nedaugelis iš E. Macrono partijos ir jį remiančių grupių nori šios reformos. Tiesa, ją džiugiai palaikė darbdavių federacija. 68 proc. prancūzų pasisako prieš pensinio amžiaus vėlinimą iki 64 metų, o 35–49 metų amžiaus grupėje šiam sprendimui prieštarauja net 77 proc. žmonių. Visos šalies profesinės sąjungos prieštarauja bet kokiam pensinio amžiaus vėlinimui, įskaitant ir – E. Macrono nusivylimui – nuosaikią „Française Démocratique du Travail“ (CFDT) sąjungą. Dauguma opozicinių partijų taip pat nepritaria šiai reformai. Tiek Marine Le Pen nacionalistinis-populistinis „Nacionalinis susivienijimas“, tiek Jeano-Luco Mélenchono „Nepaklusnoji Prancūzija“ nori paankstinti pensinį amžių iki 60 metų, bent jau kai kuriems darbuotojams. Pirmieji protestai ir streikai šalyje turėtų prasidėti sausio 19 dieną.
Tačiau kartu ši reforma yra pavėluota. Ją E. Macronas žada dar nuo 2017 m., kai pirmą kartą tapo Prancūzijos prezidentu. Dėl nesibaigiančių konsultacijų, neaiškių pareiškimų ir nesugebėjimo pasiekti sutarimo dėl pirminio reformų paketo, 2019 m. šalyje kilo didžiausia ir ilgiausiai trukusi streikų banga nuo 1968 m. Tiesa, tąkart reformos buvo atidėtos dėl 2020 m. pasaulį užklupusios Covid–19 pandemijos.
Tačiau Prancūzija nebegali sau leisti gyventi taip, kaip gyveno anksčiau. Čia vidutinis išėjimo į pensiją amžius yra 60 metai vyrams ir 61 metai moterims. Dėl ilgos gyvenimo trukmės, pensininkas iš Prancūzijos savo „fotelyje“ praleidžia vidutiniškai 23,5 metų (o prancūzė – 27 metus). Į darbą vis dar eina vos apie 57 proc. 55–64 metų amžiaus prancūzų. Palyginimui, Vokietijoje vis dar dirba 74 proc. šios amžiaus grupės asmenų, o Didžiojoje Britanijoje – 65 proc. Taip yra todėl, kad daugelis Prancūzijos įmonių atleidžia darbuotojus, dar prieš jiems išeinant į pensiją. Vyriausybė teigia, kad, norėdama skatinti geresnį elgesį, ji ragins įmones skelbti statistiką apie vyresnių žmonių įdarbinimą.
Toks gyvenimo būdas kainuoja. Šiuo metu Prancūzija pensijoms išleidžia 14 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP), beveik dvigubai daugiau už Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vidurkį. Pasak finansų ministro Bruno Le Maire'o, iki 2030 m. Prancūzijos pensijų sistemos deficitas sieks 14 mlrd. eurų. Naujos priemonės turėtų gana lengvai panaikinti šią spragą. „Atsižvelgiant į dabartinę palūkanų normų didinimo aplinką, ši pensijų reforma yra svarbi žinia investuotojams“, – tikina Ludovicas Subranas, draudimo bendrovės „Allianz“ vyriausiasis ekonomistas.
Tačiau apskritai ši reforma nėra tokia radikali, kaip E. Macronas svajojo iš pradžių. Per pirmąją savo kadenciją jis norėjo įdiegti universalią taškų sistemą, norėdamas supaprastinti painų dabartinį režimą, kai skirtingiems darbuotojams taikomos skirtingos taisyklės pensijai. Dabar dauguma Prancūzijos darbuotojų nežino tikslių savo teisių į pensiją, o tai trukdo jiems priimti sprendimus dėl ateities. Jei Prancūzija nori padidinti vis dar dirbančių vyresnio amžiaus darbuotojų dalį, tam tikru momentu reikės viską supaprastinti.
Nauji vyriausybės projektai dabar bus pateikti parlamentui. Pernai birželį parlamento daugumos netekusio E. Macrono geriausia viltis – užsitikrinti opozicinių respublikonų paramą. Prezidento centristinis aljansas Nacionalinėje Asamblėjoje šiuo metu turi 250 vietų – iki daugumos jiems trūksta 39 vietų. Tačiau patys savo valdymo metu pensinį amžių pakėlę respublikonai nėra linkę suteikti E. Macronui lengvą pergalę. Jeigu prezidentui nepavyks užsitikrinti parlamento daugumos, projektus bus bandoma priimti pasinaudojant specialia Konstitucijos nuostata, o tai gali paskatinti naujus rinkimus.
Kitaip tariant, E. Macronas šią reformą gali įteisinti jau iki rugsėjo mėnesio, kaip to nori vyriausybė. Tačiau stipriausia opozicija gali kilti ne parlamento suoluose, o gatvėse. Profesinės sąjungos ir opozicinės partijos jau planuoja demonstracijas. Neatmetama, kad atsiras ir naujų protesto bei kolektyvinių veiksmų formų. Štai kalėdiniu laikotarpiu vykę nacionalinės geležinkelių įmonės „sNCF“ streikai buvo suorganizuoti per socialinį tinklą „Facebook“ be jokios profesinių sąjungų pagalbos.
Trumpai tariant, Prancūzijos laukia neramus laikotarpis. E. Macronas išlieka nepopuliarus – jo palaikymo reitingas siekia tik 36 proc. Todėl bet kokia nuo jo liežuvio galo nuslydusi neapgalvota pastaba apie naujus pasiūlymus gali dar labiau pabloginti visuomenės nuotaikas. Jeigu prezidentas nori palikti kokį nors pėdsaką per savo antrąją kadenciją, jis galimai neturi kito pasirinkimo, tik tvirtai laikytis, tylėti ir sėdėti.
