Akivaizdu, kad tarp didžiausios pasaulyje bažnyčios ir Kinijos komunistų partijos yra ir svarbių skirtumų. Dėl lojalumo, kurio jos reikalauja iš savo pasekėjų, ir nenoro pripažinti viena kitos autoritetą, jos nuolat nesutaria.
Popiežiaus pastangos įveikti šiuos konfliktus yra vienas prieštaringiausių jo pontifikato aspektų. Vienas iš lemiamų iššūkių jo įpėdiniui bus nuspręsti, ar toliau laikytis tokio požiūrio, ar pakeisti kursą, kaip norėtų kai kurie katalikai.
Oficialiai Kinijoje yra 6 mln. katalikų, nors tikrasis skaičius gali būti keliais milijonais didesnis. Tačiau Vatikanas neturi atstovybės šalyje nuo 1951 m., kai praėjus dvejiems metams po Mao Dzedongo pergalės pilietiniame kare, kilus neaiškiems įtarimams dėl katalikų kunigo dalyvavimo nužudyme, buvo išsiųstas iš šalies.
Vėliau Kinijos katalikai ir jų kunigai pasidalijo į dvi stovyklas: valstybinės Katalikų patriotinės asociacijos narius ir tuos, kurie meldėsi slapta, liko ištikimi Vatikanui, rizikuodami būti represuoti ir suimti.
Vatikanas pripažįsta Taivaną kaip teisėtą Kinijos valdžia
Priešingai nei visos kitos šalys, 11 pasaulio valstybių ir Vatikanas pripažįsta Taivaną kaip teisėtą Kinijos valdžią – vienintelė Europos valstybė, kuri tai daro.
Metams bėgant jis nurodė, kad būtų pasirengęs pakeisti diplomatinį pripažinimą Pekinui mainais į tinkamą susitarimą.
Vienas dalykas tam visada trukdė: klausimas, kas turi teisę skirti Kinijos vyskupus.
2018 m. abi šalys paskelbė apie „laikinąjį susitarimą“, kuris, regis, šiek tiek padėjo išeiti iš aklavietės. Detalės niekada nebuvo paskelbtos, tačiau praktiškai atrodo, kad jis suteikia Pekinui teisę rekomenduoti vyskupus, kuriuos popiežius gali patvirtinti arba vetuoti.
Popiežius Pranciškus buvo išreiškęs viltį, kad „priėmus šiuos sprendimus gali prasidėti naujas procesas, kuris leis įveikti praeities žaizdas ir padės pasiekti visišką visų Kinijos katalikų bendrystę“.
Tačiau daugelis Bažnyčios konservatorių tai laiko gėdinga nuolaida ateistiniam režimui, slopinančiam ne tik katalikų, bet ir visų šalies gyventojų religines ir politines teises.
„Jie atiduoda bandą į vilkų nasrus – tai neįtikėtina išdavystė“, – tuomet sakė į pensiją išėjęs Honkongo kardinolas Josephas Zenas.
Ir pridūrė: „Pasekmės bus tragiškos ir ilgalaikės ne tik Bažnyčiai Kinijoje, bet ir visai Bažnyčiai, nes tai kenkia patikimumui. Galbūt todėl jie gali laikyti susitarimą paslaptyje.“
Popiežius Pranciškus ir Xi taip ir niekada nesusitiko
Kai kurie kaltino popiežių Pranciškų, kad jis garsiai nekalbėjo apie musulmonų uigūrų ir tibetiečių engimą, tikėdamasis sulaukti J. Xi kvietimo.
Jokio kvietimo jis taip ir negavo, nors 2014 m. tapo pirmuoju popiežiumi, kuriam buvo leista skristi virš Kinijos oro erdvės, per kelionę į Pietų Korėją.
„Perduodu geriausius linkėjimus Jūsų Ekscelencijai ir Jūsų piliečiams“, – sakė popiežius Pranciškus radijo žinutėje, kuri buvo skirta J. Xi.
Praktiškai susitarimas davė nevienareikšmiškų rezultatų. Mažiausiai du vyskupai, įskaitant Šanchajaus vyskupą Josephą Shen Biną, buvo paskirti be Vatikano pritarimo.
Popiežius Pranciškus „nusprendė užgydyti kanoninį pažeidimą“ – kitaip tariant, jis vis tiek juos patvirtino, jau po fakto.
Net kardinolas Pietro Parolinas, vienas iš susitarimo su Kinija rengėjų ir pretendentas tapti kitu popiežiumi, neslėpė nepasitenkinimo: „Atrodo, kad taip elgiantis neatsižvelgiama į dialogo ir bendradarbiavimo dvasią, kurią per daugelį metų sukūrė Vatikano ir Kinijos pusės.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
