O jeigu iš viso nebedirbtume? Diskusijų svetainėje „Reddit“, „antiwork“ („anti-darbo“, nedarbo) tema šiuo metu yra viena iš populiariausių. „Reddit“ atstovė laikraščiui „The Independent“ sakė, kad potemėje „R/antiwork“ per metus prenumeratorių padaugėjo 172 proc., įrašų ir komentarų – 244 proc., o peržiūrų – 282 proc. Ji teigė, kad iki metų pabaigos prenumeratorių skaičius turėtų viršyti 1 milijoną.
Ir tam yra priežasčių – nuo pandeminės panikos ir požiūrio į darbą pasikeitimo iki individualių asmenybių, „The Independent“ pasakojo moderatorė Doreen Ford. 30-metis Bostono gyventoja, grįžusi į koledžą ir šiuo metu dirbanti šunų vedžiotoja, ilgai dirbo mažmeninėje prekyboje.
Nedarbo judėjimas, anot jos, „įvairiais būdais pritraukia įvairiausius žmones dėl įvairių priežasčių – galbūt dėl jų santykių su savimi, su darbu... Daugelis žmonių savo gyvenimo prasmę suranda darbe, savo darbo vietose.“
„Taigi, žmonės galvoja: „O, jei aš neturiu darbo, aš nesu žmogus.“ Tai šioks toks kraštutinumas, bet kai kurie žmonės tikrai taip galvoja. Arba jaučiasi esą menkesni, nes neturi darbo. Jie kovoja dėl savo gyvenimo tikslo ar prasmės... Ir aš manau, kad tai yra kažkas, apie ką prieš darbą nukreiptas judėjimas tikrai kalba. Tačiau tai nėra vienintelis dalykas“, – pasakojo ji.
„Ir aš manau, kad nedarbas yra radikali filosofija, kuri bando smogti sisteminėms kapitalizmo problemoms. Bet manau, kad tas intuityvus dalykas, kai daug žmonių bando suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą, priverčia juos išeiti iš darbo. Daugeliui žmonių atsibodo, kaip jų įmonės tvarkosi su COVID-19 ir panašiais dalykais“, – teigė ji.
„Anti-darbo“ arba nedarbo koncepcija remiasi tuo, kas vadinama „didžiuoju atsistatydinimu“ („Great Resignation“) – terminu, kurį sukūrė Teksaso „A&M“ vadybos profesorius Anthony Klotzas.
Nuo pandemijos pradžios milijonai amerikiečių metė darbą arba pakeitė savo profesiją. Remiantis praėjusį mėnesį darbo paieškos svetainės „Joblist“ paskelbta apklausa, beveik trys ketvirtadaliai vis dar dirbančių darbuotojų svarsto išeiti iš darbo.
„Kai susiduriame su gyvybei pavojingais įvykiais, mes linkę susimąstyti apie mirtį ir apsvarstyti, ar esame patenkinti savo gyvenimu, ar norėtume jį pakeisti“, – šią savaitę „CNBC“ sakė profesorius A. Klotzas.
„Pandemija privertė [žmones] įvertinti savo gyvenimą ir suteikė jiems galimybę jį įsivaizduoti iš naujo“, – pridūrė jis.
Tačiau prieš darbą nukreipto judėjimo šaknys glūdi daug giliau nei bjaurus COVID-19 išplitimas JAV 2020 m. Ideologijos kyla iš marksizmo, socializmo ir kitų politinių filosofijų. Tai taip pat dažnai vadinama „atsisakymu dirbti“. Kathi Weeks, Duke universiteto moterų studijų profesorė, prieš 10 metų išleido knygą „The Problem With Work: Feminism, Marksism, Antiwork Politics and Postwork Imaginaries“ (liet. „Darbo problema: feminizmas, marksizmas, antidarbinė politika ir postdarbo įsivaizdavimai"). „Sąvoką pasiskolinau iš autonominės marksistinės tradicijos“, – 2017 m. interviu sakė profesorė K. Weeks.
„Kaip aš tai suprantu, atsisakymas dirbti yra nukreiptas prieš produktų ir paslaugų gaminimo sistemą, bet neapsiribojant darbo užmokesčio sistema. Čia verta pabrėžti tris dalykus. Vienas iš jų yra tai, kad atsisakymas dirbti nukreiptas ne į konkretų darbą, o į didesnę ekonominio bendradarbiavimo sistemą, skirtą kapitalui kaupti, ir samdomą darbą, kuris turėtų padėti mums išgyventi“, – aiškino ji.
„Dauguma žmonių negali tiesiog išeiti iš darbo, todėl kalbame ne apie tai“, – pridūrė profesorė.
„Anti-darbo“ potemė „Reddit“ platformoje save apibūdina kaip „skirtą tiems, kurie nori baigti darbą, kuriems smalsu baigti darbą, kurie nori gauti kuo daugiau naudos iš gyvenimo be darbo, nori gauti daugiau informacijos apie nedarbo judėjimą ir nori sulaukti asmeninės pagalbos dėl sunkumų, su kuriais susiduria savo darbe“.
D. Ford teigia, kad ji dalyvauja judėjime nuo 2013 m. ar 2014 m. ir per pastaruosius dvejus metus pastebėjo tikrą internetinio įsitraukimo padidėjimą, nors kartais sunku atskirti, kurie įrašai yra tikri, o kurie – ironiški, nenuoširdūs. Pavyzdžiui, tapo itin populiaru skelbti piktinančius pasakojimus apie pasitraukimą iš darbo, o pagrindinis to būdvardis yra „piktinantis“. Internete išplito susirašinėjimų su viršininkais ekrano kopijos.
Vienas iš plintančių susirašinėjimų su viršininku
Pateikiame vieną pavyzdžių, viršininkas: „Labas vakaras, aš peržiūrėjau šiandienos kamerų vaizdo įrašus ir pastebėjau, kad didžiąją savo darbo laiko dalį Jūs sedėjote ant kėdės. Tai visiškai nepriimtinas elgesys ir mes jį aptarsime rytoj prieš prasidedant pamainai.“
Darbuotojas: „Aš tai išsprendžiau su kitu vadovu. Aš esu susilaužęs 2 kairės kojos kaulus (gydytojų dokumentuota). Neskaitant to – sukroviau 240+UPH už visą pamainą, 12 pilnų valandų. Nesu tikras, ar žinote, bet mes turime reitinguojamą sąrašą, matomą tiesiai virš mūsų darbo vietos. Mano pastangos šiandien pelnė pirmą vietą.
Taigi, kad būtų aišku, – mano įspūdingą pasirodymą nustelbė tai, kad tai darant man nebuvo pakankamai nepatogu?“
Viršininkas: „Man labai nepatinka tavo požiūris. Galėjai tiesiog pasakyti pirmąją dalį, kurioje paaiškinai, kad tai buvo išsiaiškinta su kitu vadovu. Toks elgesys tau čia nepadės.“
Darbuotojas: „Ei, ačiū, kad iššvaistėte mano brangų laiką ir nepasivarginote iš anksto visko išsiaiškinti. Jei rimtai – 240+UPH – tai, kas, jūsų manymu, yra našumo viršūnė, aš tai pasiekiau, ir aš gaunu priekaištų, nes sėdėjau tai darydamas. Jūs turite išsiaiškinti savo prioritetus. Nenuostabu, kad jums sunku išlaikyti darbuotojus.
Man nerūpi, kad tai nepadės man, tai toksiška aplinka, kuriai vadovauja neišmanėliai. Aš neateisiu į darbą rytoj ir daugiau niekada.“
Viršininkas: „Mums nereikia niekur skubėti. Pakalbėkime ryte ir galėsime tai išspręsti.“
Darbuotojas: „Ne, ačiū. Gero gyvenimo.“
Žmonės jaučiasi iššvaistę gyvenimus
Pavyzdžiui, vienas „Reddit“ vartotojas pasidalino įrašu, kurį pavadino „Jaučiuosi iššvaistęs savo gyvenimą. Prašau, pasimokykite iš mano klaidos“. Jame 41 metų vartotojas išsamiai aprašo, kaip 1999 m. baigė mokyklą, gavo programuotojo darbą ir uoliai dirbo dešimtmečius, įskaitant viršvalandžius.
„Turėjau paaukoti savo pomėgius... Savo santykius, – rašo vartotojas. – Esu vienišas, būdamas 41 metų, turiu senstančius tėvus ir seserį kitame žemyne. Gyvenu niūriame vieno miegamojo bute... Dėl streso man nuslinko plaukai.“
Įrašas tęsiamas: „Prašau nedaryti mano klaidų. Neaukokite visko dėl darbdavio, kuriam nerūpi. Neatsisakykite dalykų, kuriuos mėgstate, nes manote, kad atsakydami į el. laiškus 10 valandą nakties kažkaip įtikinsite tolimą ir abejingą įmonę, kad esate jos verti.“
Nuo to laiko šis vartotojas perėjo į „darbą, kuris nereikalauja per daug“, kaip ir daugelis kitų žmonių. Kitas vartotojas pasidalino susirašinėjimu su viršininku, kurio metu darbuotojas išeina iš darbo įžūliai pareiškęs „gero gyvenimo“.
Žmonės ieško prasmės
Net D. Ford pripažįsta, kad kai kurios istorijos atrodo per daug dramatiškos. Tačiau ji tikina, kad daugelis žmonių, kurie tikrai nori pakeisti darbo prasmę šiuolaikiniame gyvenime, yra nuoširdūs. Diskutuojama apie tai, ką reiškia priešiškumas darbui. Nepaisant termino, daugelis judėjimo šalininkų tiesiog siūlo surasti geresnį balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, o ne išeiti iš darbo ir visai nebedirbti.
Judėjimas „labai rimtai nori pakeisti mūsų požiūrį į darbą, ypač kai tai susiję su <...> kapitalizmu ir jo sisteminiu darbuotojų išnaudojimu, – sakė ji „The Independent“. – Taigi, taip, visada atsiras žmonių, kurie iš to tyčiosis, šaipysis arba galvos, kad tai nerimta. Taip pat bus žmonių, kurie dalinsis kvailais memais, nuotraukomis ir panašiais dalykais.“
Tačiau „už jo slypi labai rimti ketinimai, stengiantis sukurti geresnį pasaulį žmonėms, kuriame <...> mūsų gyvenimo neapibrėžia mūsų darbas, – paaiškino ji. – Mus apibūdina tai, ką galime veikti laisvalaikiu.“
Tačiau kyla didžiulis klausimas, ar kas nors iš tikrųjų įgyvendina šias idėjas. Profesorius Peteris Capelli, Pensilvanijos universiteto Vartono mokyklos Žmogiškųjų išteklių centro direktorius, prognozes apie atsistatydinimą vadina „perpūstomis“.
Darbo metimo rodiklis „nėra daug didesnis, nei buvo prieš pandemiją, – „The Independent“ sakė profesorius P. Capelli. – Taip pat yra prielaida, kad žmonės, kurie išeina iš darbo, nebedirba, tačiau nėra jokių įrodymų. Daugelis išeinančių iš darbo pradeda dirbti kitur.“
Kalbėdamas apie priešiškumą darbui, jis sako, kad jo tyrinėtojai nematė, jog tokia tendencija iš tikrųjų pastebima realiame gyvenime.
„Dėl žemo lygio darbų, ypač darbo restoranuose, atrodė, kad žmonės nebenori to daryti, – sakė jis „The Independent“. – Tačiau tie žmonės, kurie nedirbo metus, rado būdų, kaip prisitaikyti. Jie nesėdėjo prie telefono ir nelaukė, kol viršininkas vėl pasiūlys darbą.“
Amy Zimmerman, Atlantoje dirbanti karjeros trenerė ir „Relay Payments“ vyriausioji žmonių pareigūnė, sako, kad ji „labai skeptiškai žiūri“ į tikrąjį prieš darbą nukreipto judėjimo įgyvendinimą. „Negaliu įsivaizduoti, kad kas nors galėtų sau leisti mesti darbą ir daugiau niekada nebedirbti, – sakė ji „The Independent“. – Manau, kad vyriausybė tikrai padėjo [žmonėms], kuriems jos reikia, bet aš tikrai nemanau, kad tai bus nuolatinis mechanizmas. Žmonės turės dirbti“.
„Žmonės ieško lankstumo. Manau, kad pandemija visam laikui pakeitė žmonių požiūrį į darbą, o įmonės, kurios nenori būti lanksčios, praras darbuotojus. Dėl to nekyla jokių klausimų“, – pridūrė A. Zimmerman.
Buvo daug diskusijų apie tai, kaip kovoti su numatomu „didžiuoju atsistatydinimu“ ir išlaikyti darbuotojus, tačiau mažiau diskutuojama apie tai, kad gali atsirasti daugybė darbuotojų, kurie gali nuspręsti tiesiog vengti darbo.
Tačiau ginčytis tikrai neverta dėl to, kad Amerikos darbo modeliai pasikeitė. Tai modelis, kurį Harvardo verslo mokyklos profesorė Tsedal Neeley nustatė prieš daugelį metų ir rašė apie tai, kai prasidėjo pandemija. Jos knyga „Remote Work Revolution: Succeeding From Anywhere“ buvo išleista šių metų pradžioje.
„Sumažėjo veiklos sąnaudos; išpūsti kelionių biudžetai nebeatrodo būtini; darbuotojų samdymas ir išlaikymas neprašant jų persikelti į kitą šalį ar miestą iš tikrųjų yra ypatingas dalykas, kurį matome Bostone, kai reikia identifikuoti ir pritraukti įvairių kandidatų, – šią vasarą ji sakė įmonių vertybių forumui „From Day One“. – Taigi, buvo puiku matyti šį daugelio įmonių neišnaudotą darbo jėgos telkinį. Astronominis nekilnojamasis turtas nebeatrodo svarbus... Skaičiai yra stulbinantys, kai žiūrime į tai, kiek žmonių nori išlaikyti tam tikrą nuotolinio darbo formą.“
„Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos matau, ir nesėkmės, dėl kurių nerimauju, yra susiję su tuo, kad turi įvykti mąstymo pasikeitimas. Organizacijų lyderiams vis dar įstrigusi mintis, kad prie kažko grįšime“, – pridūrė ji.
Kaip tik to ir stengiasi išvengti judėjimas prieš darbą, sako D. Ford, cituodama Marksą ir lyriškai kalbėdama apie medžioklę ir žvejybą dieną, o naktį mėgavimąsi puikiais pokalbiais su draugais. „Pagrindinis judėjimo prieš darbą tikslas yra tiesiog panaikinti darbą, tačiau tai, kaip tai turėtų būti įgyvendinta, labai skiriasi, priklausomai nuo to, ko paklausite“, – „The Independent“ sakė D. Ford.
„Yra anarchistų, komunistų, socialdemokratų, žmonių, kuriems patinka Bernie Sandersas, žmonių, kuriems patinka Andrew Yang, įvairių kairiųjų“, – postringavo ji.
Nuspėjama, kad judėjimas buvo dešiniųjų neapykantos taikinys. Taip pat pastebima kai kurių radikalių kairiųjų reakcija, kurie mano, kad tai per nuosaiku. Idealiame D. Ford pasaulyje ji mato „įvairų gyvenimą, kuriame tu gali daryti vieną dalyką, bet tai neapibrėžia tavęs, tada tu gali daryti kitą.“
„Bendruomenėje, kurioje skamba visi šiuolaikinio pasaulio varpai ir švilpukai, gali patirti daug dalykų ir mėgautis gyvenimu. Man, šiaip ar taip, priešiškumas darbui nereiškia, kad žmonės turi nebedirbti. Jei žmonės nori prisidėti prie bendruomenės gerovės, manau, tai puiku. Manau, kad jie turėtų tai padaryti“, – sakė D. Ford.
Ji svajoja apie pasaulį, kuriame dauguma darbų yra automatizuoti, o tose pozicijose, kuriose automatizavimas neįmanomas, darbu „dalijamasi, jis kaitaliojamas, kad niekas nesijaustų pernelyg apkrautas“. Daugumai žmonių paliekama laisvė siekti savo aistrų ir prisidėti prie visuomenės kitais būdais. Ji sako, kad judėjimas yra „prieš darbą, bet ne prieš pastangas“.
