Demonstracijos Kinijoje vyksta dažnai, tačiau visą šalį apimantys protestai dėl vienos problemos – ne. Protestai, kuriuose aiškiai reikalaujama Komunistų partijos nušalinimo yra dar retesni, ypač Pekine, kur praeitą mėnesį į žinias pateko žmogus, iškėlęs plakatą, raginantį nušalinti Kinijos prezidentą Xi Jinpingą. Dabar kai kurie protestuotojai atvirai ragina Xi Jinpingą atsistatydinti, tušti plakatai tapo pasipriešinimo cenzūrai simboliu, o protestuose užfiksuoti vaizdo įrašai sparčiai plinta socialiniuose tinkluose.
Paprastai protestuose Kinijoje keliamos konkrečios vietinio lygmens problemos, kurios neprieštarauja komunistinei ideologijai. Tokios buvo ir pirmosios demonstracijos Sindziange, surengtos iš karto po gaisro. Tačiau platesnio masto protestai, kai reikalaujama žodžio laisvės, kelia pavojų ideologijai, todėl Pekino valdžia į juos žiūri kaip į rimtą grėsmę. Kas paskatino šį judėjimą ir kaip jis sugebėjo išplisti taip greitai? Ar yra bent menkiausia realių pokyčių Kinijoje tikimybė? Ir kas nutiks protestuotojams, šioje represinėje valstybėje?
Kas išprovokavo šiuos protestus?
Praeitą ketvirtadienį viename Urumči miesto daugiabutyje kilo gaisras, nusinešęs mažiausiai 10 (o galbūt ir daugiau nei 40-ies) žmonių, įskaitant ir vaikų, gyvybes. Panašu, kad daugiausia aukų priklausė musulmoniškai uigūrų mažumai, kuri dar nuo 2017 m. Sindziange susiduria su intensyviu institucijų smurtu.
Rugpjūčio pradžioje Sindziange buvo įvestas griežtas karantinas. Gana greitai iš lūpų į lūpas ir internete pradėjo plisti gandai, kad COVID-19 prevencijos priemonės, kaip kad fizinės barikados bei užrakintos durys ir laiptinės, neleido ugniagesiams laiku pasiekti pastato, o gyventojams evakuotis. Kitą dieną po gaisro surengtoje spaudos konferencijoje gelbėtojų brigados vadovas neigė šiuos pranešimus ir apkaltino pačias aukas: „Kai kurių gyventojų gebėjimas išsigelbėti buvo per silpnas.“
Vis dar nėra aišku, kas tiksliai įvyko Urumčyje, tačiau dėl COVID-19 kontrolės priemonių visoje Kinijoje išėjimai iš daugiabučių yra blokuojami arba prižiūrimi. Saugumo priemonės, kuriomis Sindziange yra bandoma užgniaužti uigūrus, irgi yra panašios, nes siekiama apriboti žmonių judėjimą. Šis regionas apskritai yra pagarsėjęs tragiškais gaisrais: 1994 m. Karamajaus teatre kilęs gaisras pražudė 325 žmones, tarp kurių buvo 288 vaikai. Gaisro metu teatre buvę Kinijos komunistų partijos nariai primygtinai reikalavo pastatą palikti pirmi, todėl jie buvo apkaltinti pabėgimu iš nelaimės vietos.
Kaip atrodo šie protestai?
Po Urumči gaisro šalyje kilę protestai gali būti suskirstyti į tris grupes. Pirmiausia, pačiame Sindziange į kelių miestų gatves spaudžiant žiemos šalčiui išėjo daugybė žmonių. Kiti agresyviai priešinasi COVID-19 kontrolieriams ir policininkams. Dėl to valdžios institucijos pažadėjo bent dalinai panaikinti karantino priemones mažesnės rizikos rajonuose. Tiesa, daugelyje vietovių karantinas vis dar tęsiasi.
Gaisras išprovokavo daugybę karantinui prieštaraujančių protestų visoje Kinijoje – demonstracijos vyko bent 14-oje miestų už Sindziango ribų. Šiemet taip pat įvyko daugybė pavienių protestų prieš karantino priemones, ypač Šanchajuje, bet jie turėtų būti priskiriami trumpalaikei bangai. Karantinui prieštaraujantys protestuotojai dažnai imasi tiesioginių veiksmų: jie ardo vartus ir barjerus. Didelis susibūrimas įvyko ir Uhano, kuris lieka dalinai uždarytas, centre.
Tačiau Kinijos komunistų partijai didžiausią grėsmę kelia protestuotojai, kurie reikalauja ne tik nutraukti nulinio COVID-19 politiką, bet ir grąžinti žodžio laisvę ir baigti valdžios propagandą. Šios grupės simboliu gana greitai tapo tuščias popieriaus lapas. Vienas protestuotojas Pekine galingai apibendrino, ką jaučia ši grupė: „Mūsų valstybės žmonės, mūsų šalies piliečiai žuvo žmogaus sukeltoje katastrofoje – ir ar apie ją buvo bent užsiminta per žinias? Ne! Nieko daugiau tik melas, tyla ir nuslėpinėjimas.“
Kone daugiausiai atgarsių susilaukęs protestas šeštadienio vakarą įvyko Šanchajuje, Urumči vardu simboliškai pavadintoje gatvėje. Prieš prasidedant sulaikymams, susirinkusieji atvirai skandavo: „Xi Jinpingai! Atsistatydink!“ ir „Komunistų partija! Atsistatydinkit!“ Dar daugiau žmonių susirinko kitą dieną, jie buvo dar agresyvesni prieš policiją. Institucijos nuėmė Urumči gatvės ženklą – tai susilaukė daugybės pašaipų internete. Pranešimai apie Šanchajuje sulaikomus protestuotojus paskatino demonstrantus kituose miestuose reikalauti jų paleidimo.
Tokio masto tiesmuki protestai prieš pačią partiją, į kuriuos susirenkančių dalyvių skaičius svyruoja nuo pavienių asmenų iki kelių šimtų žmonių, paskutinį kartą vyko 1989 m. Sekmadienio vakarą prie Liangmos upės – akyliausiai kontroliuojamoje Pekino dalyje – susibūrė keli šimtai žmonių, reikalavusių žodžio ir spaudos laisvės. Protestai įsiplieskė ir daugiau nei 50-ies universitetų miesteliuose. Du jų įvyko Pekino elitiniuose Tsinghua ir Peking universitetuose, kur mokėsi daugelis 1989 m. protesto Tiananmenio aikštėje dalyvių.
Kodėl protestai nacionaliniu mastu vyksta dabar?
Pernai metais įvesta Kinijos nulinio COVID-19 politika suardė visuomeninį gyvenimą miestuose. 2021 m. dauguma žmonių šią politiką laikė sėkminga, ypač kai likęs pasaulis irgi kentėjo dėl nesibaigiančių ligos protrūkių ir apribojimų. Tačiau viskas greitai pasikeitė. Kitos nulinio COVID-19 politiką taikiusios valstybės, pavyzdžiui Pietų Korėja, Taivanas ir Naujoji Zelandija, susidūrusios su labiau užkrečiama omicron atmaina atsiribojo nuo pirminės strategijos ir pradėjo valdyti protrūkius geresniu pasiruošimu ir vakcinomis. Tačiau Kinijoje apribojimų pabaigos nematyti.
Gaisras Urumči tik dar labiau pakurstė žmonių pyktį dėl nesibaigiančių koronaviruso apribojimų. Viltys, kad po spalio mėnesį įvykusio partijos kongreso ribojimai bus atlaisvinti, sudužo. Daugelyje šalies rajonų yra įvestas bent dalinis karantinas – daug kur uždaryti restoranai, ribojamas patekimas į viešas erdves. Pastaraisiais mėnesiais įvyko daugybė mažesnių protestų ir daug dėmesio susilaukusių incidentų, susijusių su karantino keliamomis kančiomis. Vaizdai iš 2022 m. FIFA pasaulio taurės, kur žmonėms nereikia dėvėti kaukių, taip pat atkreipė kinų dėmesį, kad likęs pasaulis jau senokai atsivėrė.
Kai Xi Jinpingas pateko į valdžią, jis jau tuomet ėmėsi mažinti tas santykines laisves, prie kurių Kinijos visuomenė buvo pripratusi apie 2000 metus. Nulinio COVID-19 politika tik sustiprino atskirties nuo pasaulio jausmą. Represijos Honkonge ir Xi Jinpingo tapimas prezidentu iki gyvos galvos sužlugdė bet kokias viltis, kad sistema vystysis, suteikdama piliečiams daugiau laisvių.
Ir nors protestuotojai tiesiogiai neįvardina koncentracijos stovyklų ar kitų prieš uigūrus nukreiptų priemonių, vien tai, kad gaisras kilo Sindziange, atkreipė visuomenės dėmesį į šiame regione Kinijos vyriausybės vykdomus nusikaltimus žmogiškumui. Vieša Kinijos vyriausybės kritika JAV, Jungtinėms Tautoms ir kitoms grupėms bei vyriausybėms, pranešusioms apie šiuos žiaurumus, turėjo paradoksalų poveikį – tai leido Kinijos visuomenei geriau suprasti, kas nutiko Sindziange.
Kaip atsakys valdžia?
Iš pradžių atrodė, kad policija nežino, kaip reikia reaguoti į šiuos protestus, bet jie gana greitai pradėjo vaikyti minias ir vykdyti masinius sulaikymus. Teisėsaugos strategija kiekviename mieste skiriasi. Jau ankstyvą pirmadienio vakarą tapo aišku, kad Kinijos represijos gerokai sumažino protestų mastą. Tikėtina, kad dabar prasidės tikslingų sulaikymų banga, nes policija identifikuodama protestuotojus naudoja išplėtotą masinio stebėjimo tinklą.
A wave of targeted arrests is likely to follow as police use China’s surveillance net to identify individual protesters. If protests continue, the response is likely to be heavy-handed, including deployment of the People’s Armed Police—China’s paramilitary forces, which have quashed protests in Xinjiang and Tibet with considerable force.
Jeigu demonstracijos tęsis, tikėtina, kad atsakas bus negailestingas: gali būti paprašyta ir Ginkluotųjų liaudies policijos pajėgų pagalbos, o tai yra sukarinta organizacija, malšinusi protestus Sindziange ir Tibete.
Tačiau baudžiamasis susidorojimas gali sukelti dar daugiau protestų kitose Kinijos vietose. Tokį pat poveikį gali turėti ir kitos priemonės, pavyzdžiui, studentų pašalinimas iš universiteto. Panašu, kad dauguma protestuotojų yra pasiturintys jauni žmonės iš didmiesčių, todėl jų baudimas susilauks daugiau dėmesio nei jo gauna daugelis Kinijos vyriausybės taikomų represijų aukų. Taip pat neatmetama tikimybė, kad kai kuriuose regionuose vyriausybė jau pasiekė savo represinių pajėgumų ribas: nulinio COVID-19 politikos išlaikymas reikalauja vis didesnių investicijų.
Kinijos valstybinė žiniasklaida iki šiol nėra užsiminusi apie šiuos protestus. Tiek įvykio vietoje, tiek internete policijos atstovai kartoja tą patį – kad šiuos protestus suorganizavo užsienio jėgos. Jeigu internete ir toliau plis vaizdo įrašai iš protestų, didžiausi Kinijos interneto ryšio tiekėjai gali apriboti galimybę įkelti vaizdo įrašus į internetines platformas. Kraštutiniais atvejais, vyriausybė gali iš viso nutraukti interneto ryšio tiekimą daugumai žmonių (tai Sindziange jau buvo padaryta 2009 m.) arba sustabdyti mobiliojo ryšio tinklo veikimą, kad protestuotojai negalėtų koordinuoti savo veiksmų.
Tikėtina, kad Kinijos lyderiai šiuos protestus supras ne kaip savo politikos nesėkmę, o kaip požymį, kad jų ideologinės kontrolės priemonės nėra pakankamos, todėl gali kilti dar viena didelė cenzūros banga. Tai taip pat yra rimtas išbandymas Xi Jinpingo valdymui. Jeigu protestai tęsis arba atsinaujins, jie gali suaktyvinti juo nepatenkintą vadovybę ir galbūt netgi išprovokuoti bandymus nuversti prezidentą iš vidaus.
Kodėl vyriausybė paprasčiausiai nenutraukia nulinio COVID politikos?
Kiekvieno Kinijos regiono vietinė valdžia greičiausiai imsis tam tikrų simbolinių karantino sušvelninimo priemonių, nes sieks nuraminti protestuotojus. Tai jau įvyko Sindziange. Tačiau mažai tikėtina, kad nulinio COVID-19 politika artimiausiu metu baigsis.
Kinijos sveikatos apsaugos sistema paprasčiausiai nėra tam pasiruošusi: čia kritiškai trūksta lovų ligoninėse, Kinijoje sukurtos vakcinos nėra tokios veiksmingos kaip vakarietiškos iRNR vakcinos, pasiskiepijimo lygis 60-ies ir vyresnių žmonių grupėje yra nepakankamas, o 80-ies ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje – tragiškas. Beje, iRNR vakcinų naudojimą apsunkino pačios Kinijos antivakarietiška propaganda. Bet koks rimtas apribojimų panaikinimas kelia riziką šimtams tūkstančių žmonių gyvybių ir gali rimtai sutrikdyti sveikatos apsaugos sistemos veiklą.
Kinijos vyriausybė nulinės COVID-19 politikos laikosi ir dėl to, kad ji tiesiogiai susieta su personaline Xi Jinpingo valia. Vietinei valdžiai bet koks sprendimas yra blogas: panaikinus apsaugines priemones, gali išaugti ligos atvejų skaičius ir jie susidurs su savo viršininkų kaltinimais, o jas palikus, išauga rizika, kad nukentės ekonomika ir kils visuomenės pasipiktinimas. Jei viršenybė neparodys jiems jokios naujos krypties, jie ir toliau laikysis status quo.
