Jaunųjų socialistų ir Rytų Vokietijos komunistų vadovybės susitikime šis jaunuolis, dvidešimt penkerių metų amžiaus Hamburgo teisės studentas Olafas Scholzas sėdėjo tiesiai priešais Egoną Krenzą, Rytų Vokietijos lyderio Ericho Honekerio statytinį, rašo „Politico“.
Vizito detalės buvo smulkiai atpasakotos pagrindinėje Rytų Vokietijos televizijos naujienų programoje, o kitą dieną jis atsidūrė komunistinio režimo laikraščio „Neues Deutschland“ pirmajame puslapyje.
Šią savaitę O. Scholzas vėl pateko į naujienas, tik šįkart dėl savo nenoro siųsti tankų Ukrainai. Norint suprasti šį sprendimą – ir prieš jį buvusius atkaklius spyriojimusis – reikia įsigilinti į jo praeitį.
9-ojo dešimtmečio pradžioje O. Scholzą ir komunistus siejo bendras tikslas: neleisti JAV dislokuoti vidutinio nuotolio branduolinių raketų Europoje. JAV planai, kuriuos paskatino panašus sovietų žingsnis, sukėlė vienus didžiausių ir žiauriausių protestų Vakarų Vokietijoje per kelis dešimtmečius. Protestų organizatoriai, įskaitant ir O. Scholzą, tada ėjusį socialistinio jaunimo judėjimo lyderio pavaduotojo pareigas, žiūrėjo į tuometinį JAV prezidentą Ronaldą Reaganą kaip į visišką pamišėlį ir nerimavo, kad jis gali pradėti branduolinį karą.
Remiantis išsamia Rytų Vokietijos slaptosios policijos „Stasi“ ataskaita apie šį vizitą, susitikime su Rytų Vokietijos pareigūnais, O. Scholzo grupė ragino SSRS atsakyti tuo pačiu ir „dislokuoti ką nors panašaus Amerikos pašonėje“ – tai yra branduolinius ginklus – nes į Europą nukreiptos sovietinės raketos: „Nebuvo pakankama grėsmė JAV.“
Remiantis įrašais, 9-ajame dešimtmetyje O. Scholzas į Rytų Vokietiją vyko mažiausiai devynias kartus, įskaitant ir į 1986 m. susitikimą su E. Krenzu, kuris netrukus prieš Berlyno sienos griuvimą pakeitė E. Honeckerį ir tapo Rytų Vokietijos vadovu. (1997 m. E. Krenzas buvo nuteistas už keturis žmogžudystės atvejus, susijusius su nužudytais rytų vokiečiais, bandžiusiais pabėgti iš šalies).
O. Scholzas, kuris paskutinėje Angelos Merkel vyriausybėje užėmė finansų ministro postą, 2021 m. pabaigoje perimdamas kanclerio poziciją vengė klausimų apie savo veiklą Rytų Vokietijoje (įskaitant ir aplinkybes, susijusias su 1983 m. apsilankymu pirtyje, savaitę trukusios kelionės su komjaunimo lyderiais metu).
O. Scholzo šalininkai jo marksisto, bandančio kovoti su kapitalizmu, istoriją supranta tik kaip jaunatvišką neapdairumą ir atkreipia dėmesį į jo vėlesnę politinę karjerą, per kurią jis paprastai laikėsi nuosaikios pozicijos.
Tačiau galima įžvelgti stiprų ryšį tarp O. Scholzo tvirto atsisakymo užimti ryžtingesnę poziciją Rusijos atžvilgiu ir jo jaunatviško entuziazmo socializmui bei sovietų vadovaujamai sferai, kurį lydėjo karštas antiamerikietiškumas.
Po kelis mėnesius trukusio atkaklaus priešinimosi O. Scholzas leido Vokietijai ir kitoms šalims, kurios turi Vokietijoje pagamintų tankų „Leopard“, siųsti juos į Ukrainą. Tačiau šis sveikintinas sprendimas buvo priimtas tik po to, kai O. Scholzas šiuo klausimu sukėlė didžiulį ginčą tiek NATO, tiek Vokietijos valdančiosios koalicijos viduje.
9-ajame dešimtmetyje O. Scholzas ir jo bendražygiai komunistus laikė sąjungininkais, o NATO – agresore. O. Scholzas, kuris Socialdemokratų partijoje buvo laikomas kairiuoju, pastūmėjo savo partiją svarstyti Vakarų Vokietijos pasitraukimą iš NATO, kurią jis apibūdino kaip agresyvią ir imperialistinę.
Pastarosiomis savaitėmis, kai Vokietijos sąjungininkai bandė spausti Berlyną, kad šis panaikintų savo veto dėl vokiečių gamybos tankų siuntimo į Ukrainą, kai kurie Vakarų pareigūnai ir analitikai teigė, kad šio pasipriešinimo šaknys dygsta iš šalies Antrojo pasaulinio karo istorijos ir jos invazijos į SSRS. Tačiau šis argumentas tampa beprasmis, atsižvelgus į milijonus ukrainiečių, kuriuos per karą nužudė vokiečiai. Jei Antrojo pasaulinio karo vaiduokliai iš tikrųjų turėjo įtakos O. Scholzo politikai, jis turėtų daryti viską, ką gali, kad apgintų Ukrainą.
Nepaisant to, Vokietijos nacistinė praeitis buvo veiksminga priemonė šiai šaliai išsisukti nuo atsakomybės už Europos saugumą, o O. Scholzas geriau nei bet kas kitas žino, kokius dalykus reikia akcentuoti tiek namuose, tiek užsienyje.
Tai nekeičia fakto, kad jo pažiūras ir veiksmus labiau nulėmė Šaltasis karas ir baimė priešintis Rusijai.
Ir jis ne vienas. Rolfas Mützenichas, O. Scholzo socialdemokratų lyderis Vokietijos parlamente, pradėjęs savo politinę karjerą maždaug tuo pat metu kaip ir kancleris, taip pat ne vieną dešimtmetį stengėsi išlaisvinti Vokietiją nuo amerikiečių branduolinių ginklų. Diskusijose dėl tankų jis gynė savo seną bendražygį.
O. Scholzo ir R. Mützenicho požiūris į Vladimiro Putino Rusiją yra pagrįstas Vokietijoje vyraujančiu naratyvu apie tai, kas užbaigė Šaltąjį karą ir paskatino susivienijimą. Vokiečių nuomone, tai tai pasiekti leido „Ostpolitik“ – įtampos mažinimo politika, kurią 8-ojo dešimtmečio pradžioje įvedė kancleris Willy Brandtas. Jie tiki, kad taikią Šaltojo karo pabaigą lėmė ne R. Reagano karingumas, o Vokietijos ekonominis ir diplomatinis bendradarbiavimas su sovietais.
Toks požiūris ne tik prieštarauja Amerikos istoriniam šio laikotarpio supratimui, bet ir tam, kuriuo tiki dauguma rytų europiečių. Pavyzdžiui, Lenkijoje permainas paskatino Solidarumo judėjimo drąsa pasipriešinti šalį valdžiusiems komunistams.
Tačiau Vokietijos supratimas apie tai, kaip ir kodėl baigėsi Šaltasis karas, tapo jos realybe. Jis turi įtakos tiek politikos formavimui, tiek viešajai nuomonei. Ar jau pamiršote buvusios kanclerės A. Merkel ilgametį reikalavimą tęsti nevaisingą „dialogą“ su V. Putinu, užuot jam pasipriešinus?
O. Scholzas taip pat parodė, kad vienintelis dalykas, dėl kurio sąjungininkai gali pasikliauti Vokietija, yra tai, kad ji vilkins ir ilgai nagrinės kiekvieną didelį ar mažą sprendimą, o tuomet įsižeis ir reikalaus daugiau „pagarbos“.
Taip, O. Scholzas sutiko siųsti tankus į Ukrainą, bet tik po metus trukusio spaudimo.
Buvę V. Putino bendražygiai Berlyno socialistai galbūt nenori ignoruoti jo vykdomų žiaurumų Ukrainoje, tačiau, kaip per pastaruosius metus leido suprasti Vokietijos kancleris, Rusijos lyderis gali bent jau tikėtis, kad jie laimės jam daugiau laiko.
O. Scholzo atstovai spaudai dabar skelbia, kad „viskas yra gerai, kas gerai baigiasi.“ Tai galimai šiek tiek paguodžia kanclerį ir jo vidinį ratą.
Tačiau atsižvelgiant į Ukrainos pajėgų priešakinėse linijose kasdien patiriamas skerdynes, kurioms delsimas tikrai nepadeda, tai neturėtų leisti jiems atsipūsti.
