Tačiau toks reginys gali būti klaidinantis. Nepaisant Sovietų Sąjungos žlugimo, Šaltasis karas galimai nesibaigė – jis galėjo tęstis, kaip neseniai teigė istorikas Steponas Kotkinas. Rusijos kare Ukrainoje bent jau kurį laiką gali nebūti atskiro momento, žyminčio karo pabaigą.
Ukrainai gali nepavykti visiškai išstumti Rusijos pajėgų iš teritorijos, kurią jos užėmė nuo Maskvos karo pradžios vasario mėnesį. Rusija greičiausiai nesugebės pasiekti pagrindinio politinio tikslo – Ukrainos užvaldymo. Karas vietoje aiškaus sprendimo gali paskatinti naują konflikto epochą, kuriai bus būdingas Rusijos karų Ukrainoje ciklas. Jei karas greitai nesibaigs, pagrindinis klausimas lieka toks: kuriai pusei padės laikas?
Paruoškite ginklus
Laikas gali būti Rusijos pusėje. Užsitęsęs karas, trunkantis nuo kelių mėnesių iki metų, Maskvai gali būti priimtinas ir galbūt net palankus rezultatas. Tai tikrai būtų baisus variantas tiek Ukrainai, kuri būtų suniokota kaip šalis, tiek Vakarams, kurie susidurtų su ilgamečiu nestabilumu Europoje ir nuolatine besiplečiančio karo grėsme.
Ilgalaikis karas taip pat būtų juntamas visame pasaulyje, greičiausiai sukeltų bado bangas ir ekonominį nestabilumą. Amžinas karas Ukrainoje taip pat kelia riziką paramos Kijevui iš Vakarų sumažėjimui, nes Vakarų visuomenės nėra pajėgios ištverti pastovų karinių konfliktų, net ir vykstančių kitur, malšinimą. Postmodernios, komerciškai orientuotos Vakarų visuomenės, pripratusios prie globalizuoto taikaus pasaulio patogumų, gali prarasti susidomėjimą karu, kitaip negu Rusijos gyventojai, kuriuos Rusijos prezidento Vladimiro Putino propagandos mašina sujaudino ir pavertė karo visuomene.
Nors JAV ir jų sąjungininkės pagrįstai tikisi ir siekia greitos Ukrainos pergalės, Vakarų politikai taip pat turi pasiruošti ilgesniam karui. Jų turimos politinės priemonės, pvz., karinė pagalba ir sankcijos, nepakeis karo trukmės. Maksimali karinė parama Ukrainai yra būtina, nepaisant karo trajektorijos. Sankcijos, nukreiptos prieš Rusiją, ypač nukreiptos į energetikos sektorių, idealiu atveju ilgainiui lemtų pokyčius Rusijos apskaičiavimuose ir būtų gerai pritaikytos ilgalaikiam Rusijos karo mašinos nuosmukiui.
Pagrindinis uždavinys yra ne tik paramos Ukrainai pobūdis. Jo esmė – parama karui Ukrainą remiančiose šalyse. Socialinės žiniasklaidos ir emocionalumo dėl įvaizdžio amžiuje viešoji nuomonė gali būti kebli. Kad Ukrainai pasisektų, pasaulinė viešoji nuomonė jos vardu turės išlikti stipri. Tai labiausiai priklausys nuo kvalifikuotos ir kantrios politinės vadovybės.
Tęsti ilgą žaidimą
V. Putinas turi daug priežasčių nebaigti paties pradėto karo. Jis niekaip nepriartėjo prie savo pagrindinių tikslų. Iki šiol jo kariuomenė veikė nepakankamai gerai, kad Rusija priverstų Ukrainą kapituliuoti, o Rusija toli gražu nenuvertė Ukrainos vyriausybės. Jo nesėkmės buvo žeminančiai viešos. Staiga pasitraukus iš Kyjivo regionų, Rusijos kariuomenė turi stebėti, kaip Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis priima užsienio svečius sostinėje ir kaip vėl atidaromos ambasados.
Rusijos karo laivo „Moskva“ nuskendimas – tikėtina, kad Ukrainos raketomis – yra dar vienas akivaizdus Rusijos karinių nemalonumų Ukrainos pajėgų rankose pavyzdys. V. Putinas už invaziją jau sumokėjo didelę kainą. Jo nuomone, bet koks numatomas taikos susitarimas, kuriame iš Ukrainos nesulaukiama didelio nusileidimo, būtų neproporcingas žuvusiųjų skaičiui, materialinėms netektims ir Rusijos patirtai tarptautinei izoliacijai. Parengęs rusus karui, primindamas simbolinius konfliktus, tokius kaip Sovietų Sąjungos Didysis patriotinis karas prieš nacistinę Vokietiją, V. Putinas gali nesitaikstyti su šlovės nepasiekiančia taika.
Nors karas Rusijai buvo strateginė klaida, V. Putinas, pripažinęs savo klaidą, tikriausiai sau pakenktų politiškai. Prieš invaziją į Ukrainą Rusija vis dar palaikė santykius su Europa ir JAV, taip pat turėjo veikiančią ekonominę sistemą. Ukraina buvo formaliai valstybė be sąjungininkių, turinti daug vidinių nesutarimų ir silpnybių. Nebuvo jokių planų plėsti NATO bet kuria kryptimi. Vos po kelių savaičių karas Ukrainoje sugriovė Rusijos santykius su Europa ir JAV. Laikui bėgant tai sužlugdys Rusijos ekonomiką ir tuo pačiu pastūmės Ukrainą toliau į Vakarus.
Suomija ir Švedija šią vasarą tikriausiai įstos į NATO. Kariaudama tam, kad užkirstų kelią tariamam apsupimui, Rusija sustiprino NATO ir sustiprino transatlantinius ryšius. Dėl to V. Putinui bus sunkiau – ne lengviau – sustabdyti savo daromą žalą Ukrainoje.
V. Putinas gali griebtis varginančio karo, kuris jam turi keletą privalumų. Jei jį norima nugalėti, jis gali nutolinti pralaimėjimą, prailgindamas ir galbūt net atiduodamas pasmerktą konfliktą įpėdiniui. Ilgas karas veikia ir kai kurioms įsitvirtinusioms Rusijos stipriosioms pusėms. Tai leistų Rusijai laiku sušaukti ir apmokyti šimtus tūkstančių naujų karių, o tai galėtų pakeisti rezultatą. Jei karas tęstųsi daug metų, Rusijos kariuomenė galėtų atstatyti išeikvotas pajėgas, ypač jei Rusijos valstybės biudžetas išliktų stabilus, t. y. jei Europa ir kitos šalys ir toliau mokėtų už energiją.
Rusijai taip pat nebūtinai reikia mūšio lauko laimėjimų, kad būtų daromas spaudimas Kijevui, ypač jei karas bus nutrauktas. Pasaulio bankas Ukrainos BVP nuostolius 2022 metais įvertino 45 procentais. Ukrainos ekonominis žlugimas yra vienas iš svarbių, ir greičiausiai mažiau matomų karo rezultatų.
Varginantis karas gali padėti V. Putinui daryti spaudimą transatlantiniam aljansui, ypač jei parama Ukrainai Vakaruose ims mažėti. V. Putinas Vakarų demokratijas laiko nestabiliomis ir neefektyviomis ir laukia politinių permainų Europoje ar JAV, nes karo įtampa ilgainiui auga.
Neperšokęs griovio, nesakyk „Op”
Ukraina taip pat turi daug priežasčių nebaigti karo pirmalaikių paliaubų būdu, sutinkant su Rusijos sąlygomis. Jos kariuomenė pasirodė puikiai. Susidūrę su neišprovokuotu vienos didžiausių pasaulio karinių pajėgų puolimu, Ukrainos pajėgos nuvertė Rusiją šalies šiaurėje ir šiaurės rytuose. Rusija pralaimėjo kovą dėl Kyjivo ir nesugebėjo prasibrauti pro pietinį Mykolajivo miestą Odesos link.
Ukraina parodė, kad atkaklumas ir moralė, kuriuos didina dronai ir modernūs prieštankiniai ginklai, gali sustiprinti kariuomenės gynybinius pajėgumus. Rusija turi nemažą šansą pralaimėti šį karą; tuo tarpu Ukraina turi padorų šansą karą užbaigti susitariant dėl geresnių sąlygų nei neleistinai dideli nusileidimai, kurių Maskva šiuo metu nori iš Kyjivo.
Kyjivo vyriausybei būtų sunku nebandyti siekti geresnių sąlygų per tolimesnio karo lauko plėtimą ir Rusijos puolimo Rytų Ukrainoje atmetimą. Žiaurus Rusijos kaltinimas dėl karo apsunkino derybas dėl galimų būsimų paliaubų. Rusija nusitaikė į civilius gyventojus ir civilinę infrastruktūrą visoje Ukrainoje. Ji įvykdė karo nusikaltimus ir žiaurumus, įskaitant plačiai paplitusį seksualinį smurtą ir Ukrainos piliečių deportavimą į Rusiją. Tai buvo karas prieš Ukrainos žmones.
Reikia manyti, kad bet kuri Rusijos saugoma teritorija bus žiauriai okupuota. Ukrainos vyriausybė negali sutikti su tokiais žiaurumais prieš savo pačios gyventojus savo teritorijoje. Dėl pirmalaikių paliaubų Rusijos sąlygomis Ukraina atiduotų dalį teritorijos, kurią Rusija užėmė nuo invazijos pradžios vasario 24 dieną. Tai reikštų, kad Rusija užgrobtų didesnę Donbaso dalį nei dalis, kurią Rusija atitvėrė 2014 metais, ir galbūt apimtų ir Charkovo bei Mariupolio miestus.
Rusija taip pat siektų didesnių nuolaidų Ukrainos kariniam statusui. V. Zelenskis jau sutiko nestoti į NATO. Tačiau Ukrainos pajėgų nuginklavimas ir demilitarizavimas suvaržytų Ukrainos suverenitetą ir bendrąja, ir grynąja prasme. Įsikišusi šias nuolaidas, Rusija vėliau galėtų atnaujinti karą su „demilitarizuota“ Ukrainos armija, kad užbaigtų tai, ką pradėjo.
Bet kokius Kyjivo nusileidimus turėtų patvirtinti ir Ukrainos gyventojai. Ukraina už šį baisų karą moka krauju. Susitarimas su velniu gali būti suvokiamas kaip blogesnis už bet kokį susitarimą. V. Zelenskiui pavyko suvienyti ukrainiečių tautą ir sutelkti paramą Ukrainai iš viso pasaulio: ukrainiečių vėliavos dabar yra matomos už Ukrainos ribų. Vyriausybė ir gyventojai suartėjo, o šalis darnesnė nei buvo prieš karą.
Jei yra kas nors, kas gali įtikinti ukrainiečius dėl suderėto susitarimo, tai charizmatiškas ir populiarus V. Zelenskis. Tačiau jis turės pateikti susitarimą su sąlygomis, kurios yra priimtinos plačiajai visuomenei. Šios sąlygos – leisti Ukrainai išsaugoti tiek suvereniteto, vientisumo ir saugumo, kiek ji gali, o tai galimai priklausys nuo tolimesnės Ukrainos mūšio lauko pažangos. Greitos šio karo pabaigos kaina Ukrainai gali būti daug didesnė nei Rusijai. Rusijai karo nutraukimas Ukrainos sąlygomis gali pakenkti diktatoriaus pasididžiavimui. Ukrainai skubėjimas priimti Rusijos sąlygas kelia grėsmę jos piliečių gerovei ir jos, kaip nepriklausomos valstybės, egzistavimui.
Ilgalaikis karas vis dėlto kelia politinių iššūkių Ukrainai. Jei karas tęsis ilgus metus, Ukraina turės išlaikyti savo politinę sistemą ir demokratiją. Kiti prezidento rinkimai Ukrainoje numatyti 2024 pavasarį, tuo pat metu, kai įvyks ir kiti Rusijos prezidento rinkimai. Bet Rusijos rinkimai bus netikri, o Ukrainos – tikri. Kaip perspėjo politologas Alexis de Tocqueville, „joks užsitęsęs karas negali kelti grėsmės demokratinės šalies laisvei“. Ukraina turės įrodyti, kad jis klydo.
Toli nuo Holivudo
Įsiplieskęs karas Ukrainoje turėtų rimtų pasekmių Europos žemynui. Europa nebūtų sveika, laisva ir taiki. Joje būtų karo zona, kelianti grėsmę išsiplėsti. Rusijos kariuomenė nėra pasiruošusi žengti į Lenkiją ar Baltijos šalis, tačiau tvirta pavojaus linija drieksis nuo šiaurės iki pietų, ne tokia stabili, palyginti su Šaltojo karo laikų geležinė uždanga, reikalaujanti naujų NATO gynybos metodų. Ukrainos pabėgėlių emigracija tęsis ir laikui bėgant migrantai gali nuspręsti įsikurti Europoje visam laikui.
Ilgalaikis karas Ukrainoje taip pat turėtų pasekmių ir pasauliniu mastu. Jei jis įsitvirtintų, tai neabejotinai padidintų pasaulinį badą, atsižvelgiant į tai, kad Ukraina ir Rusija yra pagrindinės maisto produktų, tokių kaip kviečiai, gamintojos.
Tęsiantis karui ir augant Rusijos žiaurumui, daugės sankcijų ir toliau kils tokių prekių, kaip nafta, kainos. Ekonominis poveikis bus juntamas visoje Europoje ir jį pirmiausia pajus europiečiai. Todėl kuo ilgiau tęsis karas, tuo labiau galimai mažės parama Ukrainai gali mažėti. Gali pasirodyti reikalaujančių, kad Ukraina bet kokia kaina sutiktų su paliaubomis.
Kiti konfliktai, pavyzdžiui, karas Sirijoje, kuris seniai išnyko iš akiračio, rodo, kad nesibaigiantis karas gali tapti nemalonumu įsipatoginusioms ir išsiblaškiusioms visuomenėms. Vakarų politikai turėtų aktyviai priimti šį iššūkį ir paaiškinti, kodėl parama Ukrainai yra ne tik altruistinė, bet iš tikrųjų labai svarbi Europos saugumui ir laisvų visuomenių ateičiai. Ši kampanija, remianti Ukrainą, nebus pigi. Bet jei Putinas laimės Ukrainoje, jis bus paragintas išplėsti Rusijos agresijos perimetrą.
Svarbiausia, kad jie turi išsakyti ukrainiečių pergalės vertę. Pirmosios aštuonios karo savaitės retkarčiais primindavo Holivudo filmo motyvus ir stereotipus. Yra piktadarys – V. Putinas – atitolęs ir patologiškai vienišas prie ilgo Kremliaus stalo. Yra drąsus herojus – V. Zelenskis – pasirengęs mirti, kad išgelbėtų savo tautą. Yra puikus Rusijos karinės nekompetencijos ir Ukrainos mūšio lauko siužeto posūkis. Šie moraliniai ir pasakojimo tipai gali teigti, kad bus laiminga pabaiga ir galbūt taip ir bus.
Jei taip, tai greitai ji neateis. Perspėdami apie trumpą savo rinkėjų dėmesį, Ukrainą remiančių šalių politiniai lyderiai turėtų mažiau rodyti savo žinutes Holivudo ekranuose, kurie akimirksniu susilaukia pagyrų, ir daugiau jas rodyti britų ministro pirmininko Vinstono Čerčilio, kuris patarinėjo atkakliai ir niekada nežadėjo greitos pergalės, karinių kalbų principu. Kyjivas patirs daug nesėkmių kare, kurios turės rimtų strateginių, politinių ir humanitarinių pasekmių. JAV ir jų sąjungininkės turi pasirengti ilgam laikui paremti Ukrainą.