Iš pirmo žvilgsnio baltarusių mokslininko I. Lemeškino straipsnis „Kiek knygų išleido F. Skorina Prahoje“, kuris buvo skirtas žymiam renesanso laikotarpio švietėjui, atrodė visiškai niekuo neišsiskiriantis.
Straipsnį docentas parašė 2022-ųjų gruodį, o vasario 24-ąją, plataus masto puolimo Ukrainoje metinių proga, jis buvo išsiųstas elitinio Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (MGIMO) vadovybei. Pačiame straipsnyje, naudojantis akrostichu (eiliuotas tekstas, kurio eilučių pirmos raidės, sudaro žodį ar sakinį), buvo užšifruota antikarinė žinutė: „Nudvėsk, Putleri. Karui ne“.
Birželį tekstas buvo publikuotas MGIMO tinklalapyje. Dar kelis mėnesius I. Lemeškinas laukė, kol spausdintas leidinio tiražas bus išplatintas Rusijos bibliotekoms, kad vėliau Rusijos valdžiai tektų pavargti, kol visus leidinius išims.
„Aš iš tiesų turėjau abejonių dėl veiksmažodžio „nudvėsk“ panaudojimo, tai nėra mano stilius. Man maloniau būtų sakyti „išnyk“, – aiškino I. Lemeškinas, nurodęs, kad pasirinkti pirmąjį variantą jį privertė tinkamesnė to žodžio daryba.
Daug sunkiau jam buvo parašyti tekstą, kuris nesukeltų įtarimų ir noro redaguoti. Juk jei redaktoriai pareikalautų peržiūrėti vieną ar kitą teksto vietą, būtų subyrėjęs visas šifras. „Pretenzijų nebuvo, nors tai labai paprastas akrostichas, kurį pastebėti lengva“, – „Zerkalo“ cituojamas mokslininkas.
Jis netgi sugebėjo išsireikalauti, kaip pats sakė, „absoliučiai įžūlių dalykų“, pavyzdžiui kai kurių pastraipų kitokio vizualinio sudėliojimo žurnale, kad akrostichas būtų lengviau pastebimas. „Visi mano reikalavimai buvo įgyvendinti“, – paaiškino I. Lemeškinas.
„Tokiu būdu aš norėjau parodyti, priminti skaitytojams Rusijoje ir Baltarusijoje, kad egzistuoja subtilios priemonės. Jos padeda išsakyti poziciją net ir totalitarinio režimo sąlygomis“, – tvirtino mokslininkas.
I. Lemeškinas juokėsi, kad šiais laikais niekas redaktorių ir cenzorių nebemoko skaityti tekstų vertikaliai.
Mokslininkas per Rusijos ambasadą Čekijoje netgi užsiprašė 10 šio leidinio egzempliorių ir, jų sulaukęs, išdalino retų leidinių bibliotekoms. Vieną egzempliorių jis padovanojo Vilniaus universitetui.
„Žurnalas su akrostichu taps bibliografine retenybe. Aš jas daliju retų knygų bibliotekoms. Vienas egzempliorius jau yra Čekijos nacionalinėje bibliotekoje, dar vienas – Vilniaus universiteto bibliotekoje“, – pasakojo jis „Nasha Niva“ portalui.
Lietuvių literatūroje seniausiai žinomas akrostichas yra 1547 m. Martyno Mažvydo „Katekizmo“ pratarmėje užšifruoti autoriaus vardas ir pavardė.
