Vienas žmogus, gavęs Nobelio premiją, buvo Werneris Forssmannas, kuris turėjo atlikti eksperimentą itin sudėtingomis aplinkybėmis ir už tai buvo atleistas.
1929 m. W. Forssmannas buvo chirurgijos rezidentas, dirbęs Eberswalde ligoninėje. Jis tikėjo, kad yra įmanoma į širdį įvesti kateterį, įkišus vamzdelį į alkūnės veną, ir stumti jį tol, kol jis pasieks širdį. Tuo metu tai atrodė kaip visiškai neįmanomas pasiūlymas. Vyresnieji gydytojai atmetė jo idėją manydami, kad tai nužudytų bet kurį pacientą, kuris sutiktų dalyvauti šiame eksperimente.
Tačiau W. Forssmanno tai neatbaidė. Atmetęs savo medicinos vadovo pasiūlymą pirmiausia bandyti eksperimentuoti su gyvūnais, jis nusprendė atlikti procedūrą pats sau. Tai taip pat prieštaravo aiškiems jo viršininko nurodymams. Tačiau jis tikrai nebuvo tas žmogus, kurį pernelyg jaudina įgrūsto vamzdelio į širdį padariniai.
Norėdamas atlikti eksperimentą, jis turėjo gauti operacinės slaugytojos leidimą. Be slaugės pritarimo jis negalėtų gauti reikalingų chirurginių instrumentų ir vietinio anestetiko. Po kelių savaičių jis sugebėjo ją įtikinti. Ji taip įtikėjo jo idėja, kad net pasisiūlė būti bandomuoju triušiu.
G. Ditzen norėjo sėdėti procedūros metu, tačiau W. Forssmannas privertė ją atsigulti ant chirurginio stalo, jei netyčia pasireikštų anestezijos šalutinis poveikis. Jis pririšo jos kojas ir rankas prie stalo ir ėmė ruoštis procedūrai. Tik tada, kai ji nematė, jis susileido nuskausminamųjų sau, gerai žinodamas, kad neketina atlikti procedūros niekam kitam, išskyrus save.
Jis ir toliau apsimetinėjo, kad ruošiasi ją kateterizuoti, laukdamas kol suveiks nuskausminamieji. Tą akimirką, kai juos pajuto, jis įsipjovė sau į ranką ir įstūmė kateterį 30 centimetrų (12 colių) į savo veną, o tada paprašė jos paskambinti rentgeno slaugytojai, kurios jam reikėjo kitai procedūros daliai.
Tik tuo metu G. Ditzen suprato, kad kateteris yra ne jos rankoje. Ji protestavo, bet galiausiai nusivedė jį į apačioje esantį rentgeno skyrių, kur jam teko susigrumti su kitu gydytoju. Kai jis bandė persišviesti, norėdamas pamatyti, kurioje vietoje yra kateteris, jo draugas bandė ištraukti kateterį iš venos, bandydamas išgelbėti jo gyvybę.
Bet W. Forssmannui pavyko jį nugalėti. Kas galėjo pagalvoti, kad bandant patobulinti kardiologiją, reikės mokėti muštis? Gydytojas rentgeno spinduliais nustatė, kad vamzdelis pasiekė jo peties sąnarį. Jis stūmė jį tol, kol pasiekė savo tikslą – skilvelio ertmę. Jo venoje buvo net 60 centimetrų (24 colių) ilgio vamzdelis.
Iš pradžių Eberswalde ligoninės specialistas smarkiai supyko ant W. Forssmanno už jo veiksmus. Tačiau vėliau, atlikęs rentgeno tyrimą, jis jį pasveikino. Po to jam buvo leista pakartoti procedūrą, tik šį kartą – nepagydomai sergančiam pacientui suleidžiant vaistus. Tačiau kai jis paviešino eksperimento rezultatus, buvo nedelsiant atleistas iš ligoninės. Tai nebuvo geras būdas pradėti chirurgo karjerą.
Po to jis pradėjo eiti urologo pareigas, vėliau tapo karo chirurgu ir majoru antrajame pasauliniame kare. Nors medicinos srityje W. Forssmannas padarė didelę pažangą, jis, be abejo, buvo nacis, aktyviai prisijungęs prie partijos 1932 m. Trumpai padirbęs medkirčiu, grįžo į mediciną kaip šalies gydytojas. Galiausiai tapo karo belaisviu.
Jis buvo labai nustebintas, kai praėjus daugiau nei 20 metų po eksperimentų jis gavo Nobelio premiją. Kol jis buvo įkalintas, gydytojai André Frédéricas Cournandas ir Dickinsonas W. Richardsas perskaitė jo darbą ir toliau plėtojo bandymus, pritaikydami šį būdą širdies ligų diagnostikai ir tyrimams. Dėl savo dalies W. Forssmannas tapo 1956 m. Nobelio medicinos premijos laureatu.
„Jaučiuosi kaip kaimo klebonas, kuris ką tik sužinojo, kad tapo vyskupu, – sakė jis. – Kartais atrodo, kad teisingumas egzistuoja mūsų pasaulyje.“
