Mirus įkalintam Rusijos opozicijos lyderiui Aleksejui Navalnui, galima sakyti, kad V. Putino politinė karjera pasiekė „prezidento iki gyvos galvos“ etapą. Tačiau jo pakartotinis paskyrimas atidengia nemalonų faktą, kuris kelia nerimą dėl būsimo Rusijos politinio stabilumo: prezidento ir jo aplinka akivaizdžiai nepasirengė erai po V. Putino, rašo CNN.
Žmogui, kuris dabar valdo ilgiausiai nuo sovietų diktatoriaus Josifo Stalino laikų, tai gali neatrodyti skubus reikalas: dar 2020 m. Rusijos rinkėjai pritarė konstitucijos pakeitimams, kurie leistų V. Putinui likti valdžioje iki 2036 m. Ir dar prieš V. Putinui paskelbiant apie savo kandidatūrą Kremlius leido aiškiai suprasti, kad nemato jokių alternatyvų jo vienvaldystei.
„Jei darysime prielaidą, kad prezidentas kandidatuoja, tuomet akivaizdu, kad šiame etape negali būti jokios realios konkurencijos dėl prezidento posto“, – sakė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, pridurdamas, kad V. Putinas „turi absoliučią gyventojų paramą“.
Putinas – puikios sveikatos
V. Putinui 71 metai, jis dešimtmečiu jaunesnis už JAV prezidentą Joe Bideną. Galbūt jis viršija vidutinę Rusijos vyrų gyvenimo trukmę, tačiau pastaruoju metu jo vieši pasirodymai rodo, kad jis yra puikios sveikatos.
Nors V. Putinas neskuba paskirti įpėdinio, kai kurie Kremliaus stebėtojai pastebi, kad jo perrinkimas išryškino problemą: per pastaruosius du dešimtmečius valdant Putinui sukurta sistema yra trapi ir pažeidžiama didelių sukrėtimų tokių kaip aukščiausio rango asmens netektis ar liga.
„Įvairūs iššūkiai gali būti arčiau, nei manome“, – mano Stokholmo Rytų Europos studijų centro analitikas Andreasas Umlandas.
„Teoriškai Putinas galėtų valdyti dar 12 metų. Bet nemanau, kad taip nutiks, ypač jei Ukraina pasieks naujų pergalių, kurios turės atgarsių Maskvoje“, – pridūrė analitikas.
Jis teigė, kad nepagrįsti gandai apie V. Putino sveikatą, pasirodantys anoniminiuose socialinio tinklo „Telegram“ kanaluose ir kituose socialiniuose tinkluose, rodo, kad už neskaidraus Kremliaus fasado gali slypėti nerimas dėl įpėdinio.
A. Umlandas sakė, kad svarbu ne tiek gandų turinys, kiek tai, kad gandai gali plisti.
Putino „teismų sistema“
Ant popieriaus Rusija yra teisinė valstybė. Rusijos Federacija turi konstitucinę sistemą, kurioje numatytos nuostatos dėl tvarkingo paveldėjimo – jei V. Putinas mirtų arba taptų neveiksnus eidamas pareigas, jo įgaliojimus laikinai perimtų ministras pirmininkas Michailas Mišustinas.
Tačiau analitikai teigia, kad praktiškai V. Putinas vadovauja kažkam panašiam į teismų sistemą, kurioje prezidentas yra galutinis ginčų tarp konkuruojančių elito grupuočių arbitras. Kai sovietinėje sistemoje veikė bendru sutarimu paremtas politbiuras, kuris nustatė gana stabilų (nors ir neskaidrų) valdžios perdavimo mechanizmą, kai kurie apžvalgininkai V. Putino vidinį ratą, kurį sudaro turtingi bičiuliai, valstybės saugumo aparato atstovai ir lojalūs technokratai, prilygino savotiškam politbiurui 2.0.
Be konstitucinių apeigų, kurios jau pratęsė V. Putino valdymo laiką, režimo lyderio Rusija turi ir kitą precedentą, kaip perduoti valdžią patikimam įpėdiniui. 2008 m. V. Putinui baigėsi antroji prezidento kadencija ir jis pasitraukė į šalį, o jo vietą užėmė Dmitrijus Medvedevas.
Tačiau nors D. Medvedevas turėjo V. Putino „čemodančiką“ (taip vadinamas branduolinis lagaminėlis su paleidimo kodais), V. Putinas liko tikroji valdžia ir 2012 m. laimėjo trečiąją kadenciją. D. Medvedevas pasirašė įstatymą, kuriuo prezidento kadencijos trukmė buvo pakeista į šešerius metus, o vėliau V. Putinas iš naujo skaičiavo kadencijų ribas, kai 2020 m. buvo surengtas konstitucinis referendumas.
Opozicijos pajuokos objektas
Nenuostabu, kad V. Putino ketinimai likti valdžioje tapo Rusijos opozicijos pajuokos objektu. Kai V. Putinas paskelbė apie ketinimą kandidatuoti trečiajai kadencijai, internete paplito juokingų vaizdelių, kuriuose Rusijos prezidentas pavaizduotas virstantis į nuplikusį sovietų lyderį Leonidą Brežnevą. Šis atvaizdas buvo rodomas per opozicijos protestus.
Kremlius neabejotinai išstudijavo, kaip kaimyniniai autokratai išlaiko valdžią. Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka 2020 m. atlaikė masinius protestus, kilusius po plačiai paplitusių įtarimų dėl balsavimo biuletenių klastojimo.
Dabar jis planuoja kitais metais dalyvauti pakartotiniuose rinkimuose. Kinijos prezidentas Xi Jinpingas, kuris V. Putiną vadina savo „širdies draugu“, sugriežtino Kinijos komunistų partijos kontrolę ir prižiūrėjo, kad būtų panaikinti kadencijų apribojimai. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas atsistatydino po trijų dešimtmečių valdymo, tačiau išsaugojo pirmininkavimą šalies Saugumo tarybai ir tautos vadovo titulą.
Tačiau N. Nazarbajevo atvejis gali būti pamoka Kremliui. Po smurtinių neramumų 2022 m. sausį, prezidentas Kasimas-Jomartas Tokajevas nustūmė N. Nazarbajevą į šalį iš Saugumo tarybos posto ir jis neteko svarbiausių politikos formavimo privilegijų. Panašu, kad patikimais įpėdiniais galima pasitikėti tik ganėtinai trumpą laiką.
Galimo įpėdinio ieškojimas
Kai kurie Rusijos politikos apžvalgininkai spėja, kad tikroji konkurencija dėl V. Putino įpėdinio gali prasidėti tik 2030-aisiais, kai V. Putinas baigs šeštąją kadenciją. Rusijos politikos apžvalgininkas Andrejus Percevas kai kuriuos potencialius konkurentus apibūdino kaip „kunigaikščius“, kurie tyliai kuria savo paramos bazes, laukdami galimo V. Putino pasitraukimo.
Net buvęs prezidentas D. Medvedevas, vis dar gali turėti ambicijų. Nors kai kurie stebėtojai nurašo D. Medvedevą kaip rimtą politinį veikėją, jis pasinaudojo karu Ukrainoje, kad išsikovotų sau vietą kaip griežtas antivakarietiškas balsas, o neseniai pasirodė priešais nukariautos Ukrainos žemėlapį ir pareiškė, kad „Ukraina neabejotinai yra Rusija“.
Nepriklausomai nuo to, ar D. Medvedevas turės dar vieną šansą užimti aukščiausią Rusijos postą, įsiveržimas į Ukrainą pakeitė oficialų elitinių Rusijos sluoksnių toną į nežabotą karingumą. Dabar Rusija yra postmoderni autokratija, kuri gali puikuotis vis dar aukštais V. Putino reitingais (kad ir kokie iškreipti jie būtų) ir jo neišvengiamu perrinkimu (kad ir koks nedemokratiškas jis būtų) kaip teisėtumo ir neabejotinos visuomenės paramos karui ženklu.
