Jungtinėse Valstijose toks scenarijus buvo modeliuojamas aukšto lygio karo žaidimų rėmuose: du iš trijų svarstytų variantų yra susiję su atsakomuoju branduoliniu smūgiu – praneša ,,The Insider“.
Raudono mygtuko šantažas
Likus porai dienų iki karo su Ukraina pradžios, Vladimiras Putinas drauge su Aleksandru Lukašenka vadovavo strateginių atgrasymo pajėgų pratyboms, kuriose dalyvavo kariškiai iš Aviacijos ir kosmoso pajėgų, Pietų karinės apygardos, Strateginių raketų pajėgų ir Šiaurės ir Juodosios jūrų laivyno.
Savo kreipimesi dėl vadinamosios „specialiosios karinės operacijos“ Putinas nedviprasmiškai pagrasino JAV ir jos sąjungininkams, siekdamas užkirsti kelią jų įsitraukimui į Ukrainos konfliktą.
Praėjus kelioms dienoms po invazijos Rusijos Federacijos prezidentas įsakė perkelti atgrasymo pajėgas į „specialų kovinės tarnybos režimą“. Tiesa, kaip vėliau paaiškėjo, jokie teisės aktai nenumato strateginių branduolinių pajėgų kovinės pareigos „ypatingo režimo“.
Vakarų žvalgybos duomenimis, po Putino pareiškimo keli branduoliniai povandeniniai laivai išplaukė į Šiaurės Atlantą. Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno vadovybė tai pavadino signalu, o ne realia karine grėsme, tačiau nuo tada NATO atidžiai stebi Rusijos branduolinį arsenalą.
Agresyvūs Rusijos valstybinių kanalų propagandinių televizijos laidų vedėjų pareiškimai ir atvirai provokuojantys pareigūnų žodžiai nuolat įpila žibalo į ugnį.
Pasaulis per Ukrainos pavyzdį jau matė, kad Kremliaus ketinimų demonstravimas gali lengvai virsti tikru eskalavimu, o dabar ekspertai ir politikai suka galvą dėl klausimo: kaip reaguos Vakarai, jei Putinas pradės branduolinį karą? Galimi atsakymai pateikiami atsižvelgiant į karo žaidimus, kuriuos prieš keletą metų žaidė amerikiečiai.
Nereaguoti į smūgį, o izoliuoti
2016 metais JAV Nacionalinio saugumo taryba, surengė karo žaidimą, imituojantį Rusijos puolimą prieš vieną iš Baltijos šalių. Išsami informacija pateikta žurnalisto Fredo Kaplano knygoje „Bomba: prezidentai, generolai ir slapta branduolinio karo istorija“.
Pagal scenarijų NATO pajėgos sėkmingai atsispiria invazijai, sausumos pajėgos laimi, o tada Kremlius mažo našumo branduoliniais ginklais (taip pat vadinamais taktiniais branduoliniais ginklais, angliška santrumpa TNW) smogia į priešo karinę bazę Vokietijoje, kur yra dronai, koviniai lėktuvai ar amunicija.
Karo žaidime dalyvavo Nacionalinės saugumo tarybos Deputatų komiteto, vienijančio pagrindinių JAV valstijų, karinių ir žvalgybos agentūrų vadovų pavaduotojus, atstovai, kurie iš pradžių diskutavo apie tai, kokio tipo branduoliniai ginklai turėtų būti naudojami ir kokiais tikslais. Tačiau tuomet viceprezidento Joe Bideno patarėjas saugumo klausimais Colinas Cal, pasuko diskusiją visiškai kita linkme.
Jo logika buvo tokia: branduolinio ginklo panaudojimas pirmą kartą nuo 1945 metų būtų istorijos lūžis ir reta galimybė suvienyti visą pasaulį prieš Rusiją, vietoj to reikėtų „izoliuoti“ šalį ir gerokai susilpninti jos ekonomiką bei karines pajėgas. Tačiau atsakomasis branduolinis smūgis „normalizuoja“ branduolinio ginklo, kaip karo įrankio, naudojimą. Bet kokiu atveju tai neleis baigti konfliktą greičiau ar su mažesniais nuostoliais aljanso naudai.
Po daugelio valandų diskusijų tiek civiliai, tiek karinio komiteto nariai (įskaitant Jungtinio štabo vadų vicepirmininką Paulą Selvą ir NATO Jungtinių pajėgų Europoje vyriausiąjį vadą Philipą Breedlove'ą) sutiko, kad bent jau pirmasis atsako žingsnis būtų konvencionalios jėgos ir priemonės, o ne branduolinė ataka.
Atsakomasis smūgis ne Rusijai
Po mėnesio tas pats karo žaidimo scenarijus buvo suvaidintas Nacionalinio saugumo tarybos vadovų komitete. Kaip ir pirmą kartą, generolų siūlymas pereiti prie atsakomojo smūgio buvo ginčijamas tais pačiais argumentais: nekarinėmis priemonėmis (sankcijos, santykių nutraukimas, prekybos blokada) būtų padaryta neproporcingai didesnė žala priešui.
Tuo metu gynybos sekretorius Ashtonas Carteris teigė, kad vykstant tokiai įvykių raidai sugrius visa pasaulinė saugumo architektūra, sukurta karinių aljansų, kuriais vadovauja JAV. Pirmiausia nuostolius patirtų Šiaurės Atlanto aljansas, kadangi partneriai pasitiki JAV garantijomis, kurios buvo sukurtos remiantis besąlygišku Vašingtono sugebėjimo ir ryžto postulatu smogti atsakomąjį smūgį tuo atveju, jei priešiški režimai panaudotų branduolinį ginklą.
Dabartinis JAV sekretorius Anthony Blinkenas atsisakė stoti į vieną pusę.
Kaip bebūtų, komiteto nariai perėjo prie klausimo: jei prireiktų naudoti branduolinius ginklus, kur juos nukreipti? Siūlymas smogti į Kaliningrado sritį nesulaukė palaikymo, nes tai yra Rusijos teritorija, o tai reiškia, kad reaguodama į JAV smūgį Maskva gali duoti atsaką. Variantas atakuoti Rusijos ginkluotąsias pajėgas užpultoje Baltijos šalyje taip pat buvo atmestas dėl pernelyg didelių NATO valstybių-narių civilių gyventojų aukų grėsmės.
Dauguma dalyvių palaikė kompromisą – smogti branduolinį smūgį artimiausiai Rusijos sąjungininkei – Baltarusijai, nors pagal to meto karo žaidimo scenarijų, šalis Rusijos įsiveržime nedalyvavo.
JAV Nacionalinio saugumo taryboje atsakomasis branduolinis smūgis buvo laikomas būtinu, bet ne dėl karinio tikslingumo, o dėl to, kad būtų patvirtinta, kad JAV yra pasaulinis galios centras, prieštaraujantis visoms grėsmėms, kurios gali pakenkti esamai pasaulio tvarkai.
Ribotas branduolinis karas
2020 metais, valdant prezidentui Donaldui Trumpui, JAV Gynybos departamentas pasidalijo karo žaidimo, imituojančio Rusijos ataką taktiniais branduoliniais ginklais prieš JAV karinį objektą Europoje, detalėmis.
JAV strateginė vadovybė, jungianti branduolinį atgrasymą, priešraketinę gynybą ir kosmines pajėgas, pasikonsultavusi su gynybos sekretoriumi ir prezidentu, galiausiai nusprendė dėl riboto branduolinio atsako. Kadangi vos prieš savaitę Pentagonas pranešė apie mažo našumo branduolinių ginklų W76-2 dislokavimą povandeninių laivų paleidžiamoms balistinėms raketoms, ekspertai padarė išvadą, kad kalbama apie jų panaudojimą.
Trumpo prezidentavimo metu taktiniai branduoliniai ginklai, tokie kaip W76-2 kovinė galvutė, buvo laikomi tinkamiausiu variantu reaguoti į nestrateginę Rusijos branduolinę agresiją. Tarp variantų visiškai nereaguoti ir nedelsiant suaktyvinti branduolinę atgrasymo priemonę – taktinius branduolinius ginklus atrodo kaip tinkamas ir nuosaikus sprendimas.
Tačiau yra vienas niuansas. Fredas Kaplanas pažymi, kad ant taktinių branduolinių ginklų, paleistų iš amerikiečių povandeninių laivų, nebus parašyta, kad jie turi mažo našumo branduolinį užtaisą, todėl Maskva gali interpretuoti strateginės raketos paleidimą, kaip pirmąją atakos bangą, o tai galės išprovokuoti pilno masto branduolinį karą.
Ko laukti?
Vakaruose daroma prielaida, kad prezidentas Vladimiras Putinas griebsis masinio naikinimo ginklų (cheminio ar taktinio branduolinio ginklo), jei Rusijos kariai išnaudos savo karinius pajėgumus, kol nepasieks sėkmės Ukrainoje.
Iš tiesų, šiandien tikrojo branduolinio karo tikimybė yra turbūt didžiausia nuo Karibų krizės laikų. Tai, kas vyksta Ukrainoje, rodo, kad Putinas itin svarbius sprendimus priima remdamasis visiškai klaidingomis idėjomis apie tikrąją reikalų padėtį. Ir tai neabejotinai padidina branduolinio eskalavimo riziką.
JAV kariškiai ilgą laiką negalėjo susisiekti su gynybos ministru Sergejumi Šoigu ir generalinio štabo vadovu Valerijumi Gerasimovu. Paslaptingus vyriausybės lėktuvų judėjimus ir Šoigu bei Gerasimovo dingimą iš viešosios arenos kai kurie ekspertai vadina pasirengimo branduolinei atakai etapus.
Kita vertus, Rusijos ir Ukrainos derybų procesas, taip pat vieši pasisakymai apie Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinio aktyvumo sumažėjimą mažiausiai dviejose operacijų zonose Ukrainoje, liudija, kad deeskalacijos procesas veikia realizacijos naudai.
Bet kuriuo atveju, du iš trijų aukšto lygio JAV vyriausybės karo žaidimų scenarijai, yra susiję su branduoliniu atsaku. Šiuo metu nė viena iš suinteresuotų Ukrainos konfliktu šalių tam nepasirengusi.
