Rugpjūčio pradžioje tarptautinė tyrinėtojų komanda, naudodamasi pilotuojamais povandeniniais laivais, užfiksavo aukštos kokybės vaizdus. Tyliai ilsėdamasis 3800 metrų gylyje, šaltame Šiaurės Atlanto vandenyje, sudužęs laivas nebuvo matytas daugiau nei 14 metų. Tačiau, atrodo, kad tai buvo sunkūs keleri metai. Didžiąją dalį sudužusio laivo pamažu, bet užtikrintai tirpdo rūdys, jūros druska, bakterijos ir giliavandenių būtybių pulkai.
„Labiausiai sukrėtė dešiniosios karininko būstinės pusės, kur buvo kapitono patalpos, nusidėvėjimas, – sakė istorikas Parksas Stephensonas. – Kapitono vonia yra mėgstamiausias „Titaniko“ entuziastų dalykas, o dabar jos nebėra. Visa ši denio skylė toje pusėje griūva, pasiimdama kabinetus, o tai tęsis ir toliau“.
Naudodama panardinamųjų kamerų sistemą, komanda taip pat atliko laivo nuolaužos fotogrametrijos vizualizaciją, kuri bus naudojama laivo būklei įvertinti ir leis vizualizuoti nuolaužas naudojant virtualios realybės technologijas. Ekspedicijos komanda paskelbs visus savo rezultatus kartu su dokumentiniu filmu, kurį sukūrė „Atlantic Productions“.
„Titanikas“ tuo metu buvo didžiausias laivas pasaulyje ir, daugelio manymu, jis buvo nepaskandinamas, nors iš tikrųjų niekada nebuvo reklamuojamas vartojant žodį „neskęstantis“.
1912 m. balandžio 14 d. naktį laivas atsitrenkė į milžinišką ledkalnį maždaug už 600 kilometrų į pietus nuo Niufaundlando. 1912 m. balandžio 15 dienos naktį keleivinis laivas nuskendo, praėjus vos penkioms dienoms po to, kai išplaukė iš Sautamptono, Didžiosios Britanijos link Niujorko. Apytiksliai 1 500 žmonių nuskendo arba mirtinai sušalo vandenyse, nors manoma, kad 705 žmonėms pavyko išgyventi.
„Titaniko“ nuolaužos buvo aptiktos tik 1985 m., praėjus daugiau nei 70 metų po katastrofos, JAV kariuomenės misijos metu. Laivas nuo to laiko buvo daugelio archeologinių ir mokslinių projektų objektas.
Tačiau, kaip rodo nauji vaizdai, fiziniai šios istorijos likučiai pradeda pamažu nykti.
„Laikui bėgant sudužusio laivo būklė ir toliau blogės, tai yra natūralus procesas, – pažymėjo prie projekto dirbusi mokslininkė Lori Johnson. – Priežastis, kodėl irimo procesas šiek tiek greitesnis, yra bakterijų grupė, bendruomenė, simbiotiškai dirbanti norėdama suvalgyti geležį ir sierą“.
