Ši žinia didina viltis, kad būsimų kosminių misijų astronautai Mėnulyje galės gauti atsargų ir netgi degalų.
Dar mažiaug prieš dešimtmetį Mėnulis laikytas visiškai sausu, kol virtinė atradimų suteikė užuominų, jog Žemės palydovo paviršiuje gali būti likusių vandens pėdsakų.
Tuo metu žurnale „Natures Astronomy“ pirmadienį paskelbtuose dviejuose straipsniuose sakoma, kad vandens Mėnulyje gali būti daug daugiau, nei iki šiol manyta. Vienas jo šaltinių gali būti ledas, susikaupęs nuolat šešėlyje esančiuose „šaltuosiuose spąstuose“ Mėnulio poliarinėse srityse.
Anksčiau vandens pėdsakų buvo rasta skenuojant Mėnulio paviršių iš orbitos, bet tiriant šiuo metodu nebuvo įmanoma atskirti molekulinio vandens (H2O) ir hidroksilo jonų, sudarytų ir vieno vandenilio ir vieno deguonies atomo.
Tačiau naujoji studija pateikia daugiau cheminių įrodymų, kad Mėnulyje esama vandens molekulių – net ir Saulės apšviečiamose srityse.
Mokslininkai analizavo duomenis, surinktus atliekant stebėjime lėktuve įtaisytu teleskopu SOFIA (Infraraudonųjų spindulių astronomijos stratosferinė observatorija). Šio teleskopo jutikliai leidžia surinkti tikslesnės informacijos, tiriant spinduliuotę ne šešių mikronų – kaip anksčiau – o trijų mikronų bangų diapazone.
Šis metodas leido tyrėjams „neabejotinai“ aptikti molekulinio vandens spektrinius pėdsakus, sakė studijos bendraautorė Casey Honniball (Keisi Honibol), dirbanti Havajų geofizikos ir planetologijos institute.
Tyrėjai mano, kad vandens galėjo išlikti vulkaninio ar meteoritinio stiklo lašeliuose arba kitokioje medžiagoje, apsaugančioje nuo atšiaurių Mėnulio aplinkos veiksnių, naujienų agentūrai AFP sakė C. Honniball. Ji pridūrė, kad tolesnis tyrimai gali padėti geriau suprasti, kokia galėtų būti šio vandens kilmė ir kaip jis išsilaikė.
„Jeigu nustatytume, kad tam tikrose vietose vandens yra gana gausu, galėtume jį naudoti kaip išteklių žmonių kelionėms“, – pažymėjo C. Honniball.
„Jis galėtų būti naudojamas kaip geriamasis vanduo, kvėpuoti tinkamas deguonis ir raketų degalai“, – pridūrė ji.
„Mažyčiai šešėliai“
Kitoje studijoje dėmesys sutelkiamas į sritis ties Mėnulio ašigaliais, kur, kaip manoma, vandens ledo gali būti išlikę krateriuose, kurių dugnas niekada neapšviečiamas Saulės.
Jau iš anksčiau buvo žinoma, kad ten esama didelių dubumų, o 2009 metais NASA aptiko vandens kristalų viename giliame krateryje netoli Mėnulio pietų ašigalio.
Tačiau naujos studijos autoriai aptiko įrodymų, kad esama milijardai mikrokraterių, iš kurių kiekviename gali būti mažytis kiekis vandens ledo.
„Jeigu stovėtumėt Mėnulyje netoli kurio nors ašigalio, matytumėt paviršiuje išsibarsčiusią ištisą „galaktiką“ mažyčių šešėlių“, – sakė šios studijos pagrindinis autorius Paulas Hayne'as (Polas Heinas) iš Kolorado universiteto Astrofizikos katedros.
„Kiekvienas šių mažyčių šešėlių – daugiausiai mažesnių nei moneta – būtų nepaprastai šaltas. Dauguma jų būtų pakankamai šalti, kad juose išsilaikytų ledo“, – nurodė tyrėjas.
Tai „perša mintį, kad vanduo Mėnulyje gali būti daug labiau paplitęs negu anksčiau manyta“, AFP sakė P. Hayne'as.
Autoriai daro išvadą, kad apie 40 tūkst. kv. km Mėnulio paviršiaus pasižymi savybėmis, leidžiančiomis išlaikyti šiek tiek vandens.
Mokslininkai šių mažyčių kraterių dydį ir pasiskirstymą sugebėjo nustatyti pagal didelės raiškos nuotraukas ir Mėnulio paviršiaus temperatūros matavimus, atliktus NASA orbitinio zondo „Lunar Reconnaissance Orbiter“.
Šie mikrokrateriai, pasklidę srityse aplink abu ašigalius, turėtų būti tokie patys šalti (apie -160 Celsijaus laipsnių) kaip ir didesnės, kelių kilometrų skersmens Mėnulio įdubos, AFP sakė P. Hayne'as.
Ir šių mikrokraterių esama „dešimtys milijardų“, tad jų bendras plotas prilygsta keliems šimtams didžiųjų „šalčio spąstų“.
Mokslininkai tikisi, kad mėginiai, paimti iš nuolat smarkiai įšalusių vietų, galėtų suteikti daugiau duomenų, kaip Mėnulyje – ar net ir Žemėje – susikaupė vandens, sakė P. Hayne'as. Galbūt būtų rasta įrodymų, kad vandens šaltinis buvo asteroidai, kometos arba Saulės vėjas.
Kita vertus, šios vandens sankaupos taip pat galėtų būti praktiškai panaudojamos astronautų – tiek per skrydžius į Mėnulį, tiek organizuojant žmonių misiją į Marsą.
NASA, planuojanti pasiųsti į orbitą aplink Mėnulį kosminę stotį „Gateway“ („Vartai“), prognozuoja, kad kada nors Žemės palydovo Pietų ašigalyje iškasamas vanduo galėtų tapti geriamojo vandens šaltiniu.
Be to, vandenį būtų galima suskaidyti į vandenilį ir deguonį elektrolizės būdu ir pasigaminti degalų tolimesnėms kelionėms.
