Aliaksandras Lukašenka mėgsta liaudžiai pasakoti savo gyvenimo istorijas ir girtis pasiekimais. Istorija apie tai, kaip jis „rašė gražias eiles“ gula į ilgą A. Lukašenkos tariamų ar esamų pasiekimų sąrašą.
„Nešiojau, rašiau eiles, kaip ir visi tais laikais. Man atrodė, kad jos geros, tobulos. Buvo skiltis, kur spausdino eiles. Maniau: tikriausiai, ir mano galėtų išspausdinti. Aš bandau jas dabar surasti. Tikriausiai, kažkur namie (yra). Ten sąsiuvinis išsaugotas. Aš ilgai jį saugojau. Vėliau mečiau eilių kūrybą. Šiandien jau ir neparašyčiau, kaip ir muzika negalėčiau užsiimti. Dabar temų užtenka, ir patirtis leistų. O eilių nebeparašyčiau. Nes galva užkimšta kitomis problemomis“, – „Zerkalo“ cituojamas Baltarusijos vadovas.
Visų galų meistras
Kaip ir V. Putinas, A. Lukašenka nuolat giriasi savo istorinėmis žiniomis ir dažnai tvirtina esą istorikas. Šios srities profesionalai, tiesa, A. Lukašenko postringavimus vertina itin kritiškai.
„Aš nemačiau savęs istoriku – uošvė privertė. Aš norėjau tapti žurnalistu, ruošiausi stoti į žurnalistikos fakultetą. Būsima uošvė pareiškė: „Ne, nereikia to, tu geru istoriku būsi – eik laikyti egzaminų“. Aš ir galvoju: Gal ir gerai, gal ir teisingai“, – 2022-aisiais atviravo jau ir pats A. Lukašenka.
Įvairių interviu ir pasisakymų metu A. Lukašenka, norėdamas pridėti svorio savo žodžiams, yra vadinęs save ir ekonomistu, nes yra baigęs ekonomikos fakultetą, „sovietiniu fotografu“, „geru sportininku daugelyje sporto šakų“, „neblogai grojusiu akordeonu“, „gerai susipažinusiu su operatoriaus darbu“, gyrėsi jaunystėje vedęs koncertus.
Kalbėdamas su ukrainiečių žurnalistu Dmytro Gordonu A. Lukašenka pareiškė: „Aš, Dmitrijau, esu pasienietis“.
Lukašenka – futbolininkas
Viename savo interviu Rusijos žiniasklaidai A. Lukašenka yra pasakojęs, kad yra „futbolininkas pagal profesiją, nuo pat vaikystės“, o siekti aukštumų jam esą sutrukdė kelio trauma mokykloje.
„Lukašenka – profesionalas? Kartais ir atsarginių suolą poliravo. Aš sakyčiau, kad tai buvo žaidėjas ant pagrindinės ir atsarginių sudėties ribos. Profesionalų tarp mūsų nebuvo išvis. Lukašenka net ir tais laikais nebuvo labai greitas futbolininkas, mėgo užlaikyti kamuolį, o futbolas juk kolektyvinis žaidimas, o ne bėgimas. Dažnai vengė juodo darbo, jam visada norėjosi būti įvarčių mušėju, nors gebėjimų tokių ir neturėjo. Jeigu būdavo koks susidūrimas, juk tai vyriškas žaidimas, tai Lukašenka galėjo po to ir keršyti. Mes visi tai žinojome, todėl kartais ir nerizikuodavome su juo susidurti“, – su šypsena „Championat.com“ aiškino vienas iš jo bendraamžių kolegų, buvęs Baltarusijos jungtinės pilietinės partijos pirmininkas Anatolijus Lebedko.
Gal numeris du gali parašyti ir kuo Nemenčinės vatnykas I. Chūyijkinas giriasi?