Kviečiame skaityti naujienų portalo tv3.lt redakciją pasiekusį azerbaidžanietės Laylos Ismayil laišką:
Laba diena,
Nežiūrint į tai, jog gyvenu Lietuvoje jau kaip devynerius metus ir laikau Lietuvą savo namais, niekada nepamirštu ir nepamiršiu fakto, jog turiu tėvynę, kuri man yra be galo brangi.
2020.10.17 apie antrą nakties mano tėvynėje, antrame pagal dydį mieste Ganja (lietuviškai Gendžė – aut. past.), armėnų pajėgų bombardavimo rezultate mirė apie 12 nekaltų žmonių, iš kurių 3 yra vaikai, apie 40 žmonių - sužeisti. Sužeistų ir mirusių žmonių paieškos vis dar tęsiasi, bei skaičiai yra tikslinami. Tai nėra atsitikę mieste Ganja vieną ar du kartus, tai yra kartojama kartas nuo karto jau kaip dvi savaites.
Turbūt dauguma žino, jog prieš dvi savaites Azerbaidžano teritorijoje prasidėjo karas dėl Kalnų Karabacho, kuris yra okupuotas armėnų apie 28 metus. Karas prasidėjo šių metų rugsėjo 27 dieną dėl to, jog Armėnija apšaudė Azerbaidžano miestą Tovuz (lietuviškai Tovuzą – aut. past.), kuri neturi nieko bendro su konflikto zona, Kalnų Karabachu, ir pažeidė Armėnijos bei Azerbaidžano sieną. Ganja, kaip jau ir minėjau, yra antras pagal dydį miestas Azerbaidžane, kuris randasi apie 60 km nuo konflikto zonos. Ten gyvena niekuo nekalti žmonės, kurie niekaip nėra susieję su karu. Kodėl Armėnija kariauja ne su Azerbaidžano kariuomene, o su nekaltais vaikais?
Laukti ir tylėti nebegalėjau!
Šiandien Jums rašau ne tam, kad paliesčiau situaciją iš politinės pusės ir susakyčiau kiek dokumentų įrodo, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui ir šiuo metu karas vyksta ne Armėnijos, o Azerbaidžano teritorijoje . Šiandien Jums rašau kaip azerbaidžanietė, kuri gyvena Lietuvoje ir niekaip negali padėti savo tėvynei, kuri paliko Azerbaidžane visus artimuosius ir nebežino, ar pamatys juos dar kartą, kuri negali tylėti dėl mirusių žmonių, ypač vaikų, mieste Ganja.
2020.10.17 Ganja mieste tarp griuvėsių buvo surasti 3 mažų vaikų negyvi kūnai. Nuotraukose mačiau tuos vaikus ir negalėjau žiūrėti neverkdama. Turbūt dėl to, kad tuo metu suvokiau, jog tie vienerių ar dviejų metų vaikai daugiau niekada negalės patirti jokių gyvenimo malonumų, arba, paprastai, net negalės niekad jausti. Jie nežinos, kas yra pyktis, kas yra meilė, kas yra džiaugsmas. Jie amžinai liks vaikais, kurie niekad nepaaugs ir daug visko nepamatys.
Aš kviečiu Jus pamatyti skausmą, kuris yra likęs ne tik iš praeities dėl išvarymo iš savo žemių, žvėriško azerbaidžaniečių žudymo ir kankinimo, bet ir vyravo vakar, vyrauja šiandien. Kviečiu pamatyti nekaltų žmonių kraują, kuris buvo išlietas armėnų agresijos rezultate.
Kviečiu pamatyti tiesą.
Laiškas yra skaitytojo nuomonė, nebūtinai atspindinti redakcijos nuomonę.
Azerbaidžanas rugsėjo 28-ąją „paskutinį sykį perspėjo“ Armėniją dėl karinio konflikto Kalnų Karabache. Tai jau antrasis karinis konfliktas dėl okupuotos teritorijos šiais metais ir didžiausias nuo paliaubų 1994-aisiais sudarymo. Abi pusės kaltina viena kitą ir praneša apie daug aukų nusinešusius artilerijos apšaudymus.
Rugsėjo 27-ąją buvo užfiksuoti didžiausi susidūrimai nuo 2020-ųjų birželio mėnesio, kuomet žuvo kelios dešimtys žmonių. Armėnija ir Azerbaidžanas paskelbė karines padėtis, o Jerevanas dar pranešė ir apie visuotinę mobilizaciją. Tradiciškai, abi pusės kaltina viena kitą pradėjus karinius veiksmus.
Konflikto istorija
1988-aisiais Kalnų Karabacho autonominės srities (KKAS) tarybos deputatai, kurių daugumą sudarė armėnai, kreipėsi į SSRS, Armėnijos SSR ir Azerbaidžano SSR su prašymu priskirti Kalnų Karabachą Armėnijai. Sovietų Sąjungos centro komitetas atsakė neigiamai – dėl to kilo masinės protesto akcijos Chankende (Stepanakerte) ir Jerevane. Prasidėjo pogromai tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių gyvenvietėse.
1989-ųjų gruodį Armėnijos SSR ir KKAS pasirašė rezoliuciją dėl regiono įtraukimo į Armėnijos sudėtį, į ką Azerbaidžanas atsakė artilerijos salvėmis pasienyje su Kalnų Karabachu. 1990-ųjų sausį Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba paskelbė ypatingąją padėtį konflikto zonoje.
1991-ųjų balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje KKAS buvo pradėta vykdyti Azerbaidžano OMON ir SSRS vidaus reikalų pajėgų spec. operacija „Žiedas“. Jos metu buvo deportuoti 24 armėnų kaimai, daugiau nei 100 žmonių žuvo. Sovietų Sąjungos pajėgos vykdė nuginklavimo operaciją iki pat 1991-ųjų pučo Maskvoje, po kurio valstybė galutinai subyrėjo.
1991-ųjų rugsėjo 2-ąją Chenkende buvo įkurta Kalnų Karabacho respublika. Baku nepripažino šio akto – prasidėjo karas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos. Jo metu žuvo 15-25 tūkst. žmonių, daugiau nei 25 tūkst. buvo sužeista, šimtai tūkstančių taikių gyventojų turėjo palikti savo gyvenamąsias vietas.
1994-aisiais buvo pasirašytos trišalės paliaubos, kurių metu Azerbaidžanas faktiškai prarado Kalnų Karabacho kontrolę. Oficialiai Baku šią teritoriją laiko okupuota iki šiol.
Kalnų Karabachas nėra pripažintas tarptautiniu lygmeniu.
Konflikto paaštrėjimas tęsiasi jau 6 metus
2014-ųjų lapkritį santykiai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano stipriai paaštrėjo po to, kai Kalnų Karabache buvo numuštas armėnų sraigtasparnis Mi-24. Susikirtimo taškuose vėl prasidėjo apsišaudymas artilerijos pabūklais, šalys pirmą sykį nuo 1994-ųjų pradėjo kaltinti viena kitą dėl sunkiosios technikos panaudojimo. Tais metais ne sykį buvo pranešama apie susidūrimų metu žuvusius ar sužeistuosius iš abiejų konflikto pusių.
2016-ųjų balandžio 2-ąją konflikto zonoje atsinaujino karo veiksmai, kuriuos lydėjo abipusiai kaltinimai dėl sunkiosios karinės technikos panaudojimo.
Balandžio 3-ąją Azerbaidžano pareiškė vienašališkai nutraukianti karinius veiksmus. Tačiau tiek Jerevanas, tiek ir Chenkendas pranešė, kad kova tęsiasi.
Kaip ir pastarosiomis dienomis, tuomet abi konfliktuojančios pusės tris dienas skelbė apie milžiniškus priešininkų nuostolius (nuo 100 iki 200 žuvusiųjų), tačiau šie duomenys nepasitvirtindavo. Nepriklausomais JT vertinimais, konflikto metu žuvo 33 žmonės, daugiau nei 200 buvo sužeista.
Paskutinis konflikto paaštrėjimas buvo 2020-ųjų vasarą, liepos 12-16 dienomis. Abi pusės patyrė nuostolių, o dėl konflikto eskalacijos abi pusės kaltino viena kitą.
Rusijos ginkluotė Armėnijoje ir Azerbaidžane
Oficialiais duomenimis, Rusija 2013-aisiais pirmą sykį pristatė Armėnijai sunkiosios ginkluotės: 35 tankus, 110 šarvuotų automobilių, 50 raketų paleidimo įrenginių ir 200 ranketų. 2014-aisiais ginkluotė tiekiama nebuvo.
2015-ųjų rugsėjį Maskva ir Jerevanas susitarė dėl 200 mln. dolerių kredito suteikimo įsigyjant Rusijoje pagamintos ginkluotės per artimiausiu trejus metus. Už šias lėšas Armėnija turėjo gauti salvinės raketų ugnies sistemų „Smerč“, zenitinių raketų kompleksų „Igla-S“, sunkiųjų pabūklų TOS-1A, granatsvaidžių RPG-26, snaiperio ginklų, šarvuotų automobilių „Tigr“ ir kitos karinės technikos.
2010-2014 metais Azerbaidžanas taip pat sudarė su Maskva kontraktų dėl salvinės raketų ugnies sistemų S-300PMU-2, raketų ugnies sistemų „Top-2ME“, apie 100 karinių ir transporto sraigtasparnių įsigijimo.
Taip pat buvo susitarta įsigyti ne mažiau nei 100 tankų T-90S ir apie 100 šarvuočių BMP-3 bei kitos karinės technikos. Bendra sandorio vertė yra vertinama ne mažiau nei 4 mlrd. dolerių.
Geopolitinė įtampa
Šis konfliktas yra dar labiau komplikuotas ir dėl geopolitinės situacijos. NATO šalis Turkija buvo pirmoji, pripažinusi Azerbaidžano nepriklausomybę 1991-aisiais. Buvęs azerų prezidentas Heydaras Alijevas yra pareiškęs, kad tai yra „viena tauta su dviem valstybėm“. Abi jas vienija tiurkų kultūra, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas iškart pareiškė savo paramą Azerbaidžanui, rašoma BBC.
Maža to, Turkija iki šiol neturi jokių oficialių diplomatinių santykių su Armėnija. 1993-iaisiais Turkija uždarė savo sieną su Armėnija, taip palaikydama Azerbaidžaną kovoje dėl Kalnų Karabacho.
Tuo metu Armėnija palaiko gerus ryšius su Rusija. Pačioje Armėnijoje yra Rusijos karinė bazė, jos abi yra Kolektyvinio saugumo organizacijos narė. Nepaisant to, Vladimiras Putinas palaiko gerus ryšius ir su Azerbaidžanu, o Maskva jau paragino abi konflikto šalis nutraukti ugnį.
