Griežta kritika Europos Sąjungai ir raginimas Prancūzijai apginti savo nacionalinį suverenitetą kilo ne tik iš įprastų įtariamųjų kraštutinėje dešinėje, bet ir iš kandidatų į prezidentus, kurie yra šalies politikos pagrindinė dalis, rašo politico.eu.
Ši retorika prisideda prie pagrindinių ES lyderių susirūpinimų dėl Lenkijos sprendimo, kurį paskatino ir priėmė Lenkijos nacionalistinė vyriausybė.
Europos Komisija aiškiai nurodė, kad ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinę teisę, įskaitant nacionalines konstitucijas. Jei priešingas požiūris taptų politine ortodoksija šalyje, kuri yra tokia svarbi Europos projektui, kaip Prancūzija, tai gali kelti rimtų klausimų dėl ES ateities.
Paryžiaus regiono lyderė Valérie Pécresse, kuri ateinančius balandžio mėnesio rinkimus žada tapti konservatyvios partijos „Les Républicains“ kandidate į prezidentus, paskutinė prisijungė prie šio debato.
„Europa yra tautų Europa, – trečiadienį televizijai „Cnews“ sakė V. Pécresse. – Tai reiškia, kad mūsų konstituciniai įstatymai, konstitucinė tapatybė, kiekviena suvereni valstybė turi būti viršesnė už Europos jurisdikciją“.
Buvęs socialistų vyriausybės ministras Arnaudas Montebourgas, kitas potencialus kandidatas į prezidentus, pasveikino Lenkijos sprendimą.
„Lenkijos nacionalinio suverenumo patvirtinimas įstatymu yra svarbus įvykis. Prancūzija, kuri nepritaria Lenkijos politiniams polinkiams, vis dėlto turės patvirtinti savo įstatymų pranašumą prieš Europos sprendimus, – sakė A. Montebourgas.
Centro dešinysis Michelis Barnier, buvęs ES Breksito derybininkas ir buvęs Europos Komisijos narys, gerokai anksčiau nei Lenkijos teismas paskelbė savo poziciją.
Bandydamas pagerinti savo poziciją dėl imigracijos (pagrindinės rinkimų kampanijos temos) prieš pagrindinius konservatyvius rinkėjus, kurių jam reikia norint laimėti savo partijos kandidatūrą, jis praėjusį mėnesį paragino surengti referendumą šiuo klausimu ir pareiškė, kad Prancūzija turi atgauti „teisinį suverenumą“, kad šalis nebebūtų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (kuris nėra ES institucija) subjektu sprendžiant klausimus dėl imigracijos.
Tačiau po Lenkijos sprendimo M. Barnier kreipėsi į CNN, norėdamas išreikšti savo susirūpinimą. Ironija buvo aiški visiems.
Kiti konservatoriai taip pat reikalavo Prancūzijos teisinio pranašumo apgynimo dar prieš Lenkijos teisėjams paskelbus savo sprendimą.
Xavieras Bertrandas, dar vienas potencialus kandidatas į prezidento postą iš „Les Républicains“, pasiūlė iš dalies pakeisti Prancūzijos konstituciją, kad būtų įvestas „mechanizmas, užtikrinantis pranašesnius Prancūzijos interesus“. Ir dar vienas būsimas kandidatas į prezidentus iš tos pačios partijos, Ericas Ciotti, pateikė panašų pasiūlymą.
Padaryti Prancūziją vėl didžią
Prezidento Emmanuelio Macrono vyriausybė laikėsi visiškai kitokios pozicijos ir pasmerkė Lenkijos teismo sprendimą kaip išpuolį prieš Europos Sąjungą. Tačiau kitų pagrindinių politikų, tokių kaip kraštutinių dešiniųjų lyderė Marine Le Pen, raginimai Prancūzijai apginti savo suverenitetą prisideda prie bendro visuomenės nepasitenkinimo ES.
Vos 36 procentai prancūzų teigia pasitikintys ES, kas yra mažiausias skaičius Sąjungoje ir 13 procentinių punktų žemiau ES vidurkio, rodo naujausia „Eurobarometro“ apklausa.
Kai kurie kandidatai į prezidentus, tokie kaip X. Bertrandas ir E. Ciotti, taip pat sakė, kad Prancūzija turėtų palikti integruotą NATO vadovybę. Šis pasiūlymas panašus į Šarlio de Golio žingsnį, žengtą septintajame dešimtmetyje.
Analitikai teigia, kad tokia retorika prisideda prie didelės dalies Prancūzijos gyventojų nuomonės, kad Prancūzija prarado savo galią ir šlovę. Kai kurie prancūzai mano, kad tam, jog šalis atgautų tokį prestižą, ją reikia išlaisvinti nuo ES imigracijos teisės apribojimų ir atsiriboti nuo JAV.
„Su tuo sutinka dalis darbininkų klasės, taip pat ir labiau socialiai skirtingas elektoratas, kuris save tapatina su asmeninio ar kolektyvinio nuosmukio jausmu“, – sakė Emmanuelis Rivière'as iš apklausos instituto „Kantar Public“.
„Ir šia prasme tai atitinka Trumpo aljansą tarp mažėjančios viduriniosios klasės ir turtingo konservatorių ir suverenistų elektorato, kuris gali sudaryti apie 40 procentų rinkėjų“, – neslėpė jis.
Keletas pastaraisiais metais įvykusių įvykių kai kuriems rinkėjams leido suprasti, kad Prancūzija turi iš naujo įsitvirtinti. Tai apima apsauginių priemonių trūkumą Prancūzijoje koronaviruso krizės pradžioje ir nesugebėjimą pagaminti vakcinos, ginčą su JK dėl žvejybos teisių po Breksito, ir pažeminimą, kurį šalis patyrė dėl naujojo saugumo pakto tarp JAV, Australijos ir JK, žinomo kaip AUKUS, t.y. pagrindinio Prancūzijos povandeninių laivų sandorio nutraukimą.
ES ir NATO kaltinimas leidžia kandidatams į prezidentus – daugelis jų turi labai mažai patirties užsienio politikoje – pateikti iš pažiūros paprastą sprendimą.
„Dabartinis kontekstas pažymėtas sugrįžimu prie suverenizmo, – sakė Thierry Chopinas, Jacques Delors instituto ekspertas Prancūzijos ir ES klausimais. – Ir ne tik Prancūzijoje.“
Macrono žingsnis
Raginimai įtvirtinti Prancūzijos teisės viršenybę reiškia, kad E. Macronas bus spaudžiamas parodyti, ką blokas gali padaryti dėl Prancūzijos piliečių. Prezidentas galimai sieks perrinkimo, o Paryžius sausio 1 d. perims pirmininkavimą ES Tarybai. (E. Macronas dar nepaskelbė, kad kandidatuos antrai kadencijai, tačiau tikimasi, kad tai padarys kitų metų pradžioje.)
Pavyzdžiui, E. Macronui gali kilti pagunda bandyti įgyvendinti ES migracijos paketą, nors blokas susitarimo šiuo klausimu vengė daugelį metų.
Nors E. Macronas yra aistringas ES rėmėjas ir gina Prancūzijos vaidmenį daugiašalėse institucijose, kai kurie analitikai teigia, kad jis kartais pasisakydavo už tai, kad Prancūzija eitų savo keliu.
„Macronas netrukdė šioms tendencijoms savo pareiškimu apie NATO [kad aljansas patiria „smegenų mirtį“] ir savo pareiškimu [Prancūzijos] ambasadoriams [2019 m.], kad „jie turi atsiimti kontrolę“, – sakė Bruno Tertraisas, prancūzų smegenų centro „Strateginių tyrimų fondo“ direktoriaus pavaduotojas.
„Jam nepavyko įtikinti prancūzų, kad suverenitetas dabar turėtų būti europietiškas“, – pridūrė B. Tertraisas.
Prancūzijos skepticizmo priežasčių yra daug ir jos gana sudėtingos. Ir nepaisant jų, Prancūzija išliko pagrindine bloko veikėja.
Tačiau analitikai teigia, kad ES veikimo būdas nesusijęs su kai kuriais Prancūzijos rinkėjais.
„Mūsų politinė kultūra yra pagrįsta centralizuotos valstybės svarba ir yra labai toli nuo kompromisų kultūros ES centre“, – sakė T. Chopinas.
Nors E. Macronas gali nurodyti kai kuriuos didelius prancūzų laimėjimus ES per savo pirmąją kadenciją – pavyzdžiui, bendros Europos skolos sukūrimą, kad būtų galima finansuoti svarbų koronaviruso atkūrimo fondą, taisyklių, skirtų ES darbuotojams, dirbantiems ne savo šalyje, atnaujinimą ir labiau intervencinį požiūrį į pramonės politiką – kai kuriems rinkėjams to nepakanka. Nepadeda net ir tai, kad daugelis Prancūzijos pareigūnų, pavyzdžiui, Europos Komisijos narys Thierry Bretonas, yra pagrindiniai veikėjai Briuelyje.
„Prancūzai nenori išstoti iš ES, tačiau jų tikėjimas Europos projektu ir tuo, kaip jis gali padėti Prancūzijos piliečiams, mažėja, o apie tai, kas yra Europos projektas, suprantama labai mažai“, – sakė Tara Varma, Europos Vadovų Tarybos užsienio reikalų biuro Paryžiuje vadovė.
