Australas Billas Edgaras kalba mirusių balsu. Ne, jis nėra žiniuonis ar mediumas, paprasčiausiai žmonių, kurie patikėjo jam savo paskutinį žodį, patikėtinis. Savaime suprantama, tas paskutinis žodis gali ne visiems patikti, tačiau paties Billo teigimu, mokama už tai yra dosniai.
Kaip viskas prasidėjo?
Billas anksčiau dirbo privačiu detektyvu, ir darbo metu jis susidūrė su mirtina liga sergančiu asmeniu, kuris paprašė jo išpildyti gana keistą užduotį: jis norėjo, kad laidotuvėse skambėtų jo paties kalba.
„Mes daug kalbėjome apie mirtį, apie pomirtinį gyvenimą ir visa kita, – aiškino jis. – Ir tuomet aš pasiūliau jam surašyti savo paties nekrologą“.
Tačiau mirštantysis prisipažino, kad draugai ir artimieji vargu ar norės išgirsti tai, ką jis labai norėtų jiems pasakyti, ir nesutiks patys skaityti jo žinutės ar paleisti garso įrašo.
Tuomet detektyvas pasiūlė pats atlikti šią užduotį.
Kiek kainuoja „pomirtinės išpažinties“ paslauga?
Tiesa, šios paslaugos kainuoja nepigiai: 10 tūkst. Australijos dolerių (kiek daugiau nei 5 tūkst. eurų).
Už šiuos pinigus Billas atvyksta į laidotuves ar šermenis, iš anksto sutartu su mirusiuoju laiku stojasi iš vietos, išsitraukia voką, jį atidaro ir pradeda skaityti tai, ką norėjo, tačiau nespėjo ar negalėjo pasakyti žmogus, dabar jau gulintis grabe.
Tačiau ir čia dar ne viskas: už šią sumą „išpažinties skaitytojas“ apsilanko mirusiojo namuose (jeigu jis pats to pageidauja) ir pašalina iš ten visus jo nurodytus daiktus.
„Tai gali būti bet kas – nuo pornografijos ir sekso žaisliukų, iki narkotikų, pinigų ar ginklų“, – aiškina Billas.
Pasakyti viską, kas tiek metų nedavė ramybės
Billas Edgaras perskaitė jau nemažai paskutinių žodžių, tačiau labiausiai jam įstrigo pasirodymas, kuomet, primygtinai prašius mirusiajam, jam teko nutraukti šio geriausio draugo kalbą.
„Aš turėjau jam pasakyti, kad jis sėstų ir užsičiauptų (taip, būtent tai ir turėjau pasakyti) ir įdėmiai paklausyti to, ką mirusysis prašė manęs perskaityti, – prisimena Billas. – O kalbama ten buvo apie tai, kaip geriausias draugas bandė nuvilioti jo žmoną, kuomet šis dar buvo mirtinos ligos patale. Įsivaizduojate, jis guli karste, negali pajudėti, o čia prie visų akių tokie dalykai darosi!“
Nieko stebėtino, kad po tokio netikėto nepažįstamojo pareiškimo pomirtinėje žinutėje minimas asmuo pabandė kaip įmanoma delikačiau išsmukti iš patalpos.
Pareikalavus mirusiajam, ceremoniją turėjo palikti dar keli asmenys, o po to laidotuvės, anot Billo, vyko visai jaukiai.
Teigiami atsiliepimai
Savaime suprantama, teigiamų atsiliepimų, kaip ir neigiamų, Billo klientai nepalieka, rašoma BBC, – tokia jau jo paslaugų specifika. Tačiau kaip bebūtų keista, gyvieji dar nė sykio jo nebandė išgrūsti pro duris.
Anot neįprastas pareigas teikiančio asmens, tai yra gana keista, nes jis sukelia tam tikrą sumaištį apeigų metu. Tačiau kita vertus – jis yra pagrindinio asmens laidotuvių procesijoje atstovas, ir kam jau, jeigu ne jam pačiam spręsti, kokį atminimą po savęs palikti?
