Kaip paaiškinta „Twitter“ platformoje, 1990 m. pilotas buvo beveik visiškai ištrauktas pro lėktuvo langą. Likusią kūno dalį kabinoje už kojų laikė jo kolegos. Kitas pilotas buvo priverstas nuleisti lėktuvą, kol į kabiną iš lėto plūdo oro srautas ir jo kolega kabėjo lėktuvo išorėje.
1990 m. birželio 10 d. „British Airways“ skrydis 5390 turėjo išvykti iš Birmingemo oro uosto (Anglijos) į Malagos oro uostą Ispanijoje. Pilotai laikėsi įprastų procedūrų ir buvo maždaug 5273 metrų aukštyje, kai keleiviai išgirdo garsų trenksmą.
Pilotai, nežinodami, kad keletą dienų prieš skrydį lėktuve pasidarbavo techninės priežiūros darbuotojas, atsilaisvino savo saugos diržų komplektą. Tai buvo klaida.
Mechanikas lėktuvo techninės priežiūros darbų sąraše pamatė, kad reikia pakeisti lakūnų kabinos langus. Nepaisant to, kad jau dvejus metus nebuvo keitęs priekinių stiklų, jis nusprendė tai padaryti. Oficialioje incidento dėl oro avarijų tyrimo skyriaus ataskaitoje rašoma, kad jis tik trumpam žvilgtelėjo į techninės priežiūros vadovą, kad „atgaivintų atmintį“.
Turint omenyje, kad jo atmintis buvo „aprūdijusi“ labiau nei išimti varžtai, manytumėte, kad jis turėtų būti ypač atsargus pasirenkant tinkamus varžtus. Tačiau mechanikas varžtus pasirinko lygindamas senus su naujais, esančiais varžtų dežėje. Deja, tinkamų varžtų buvo tik penki, vadinasi, norėdamas paimti daugiau, jis turėjo eiti ieškoti jų kitur. Viskas vyko vidurnaktį, todėl, kai jis atėjo prie sukamojo įrenginio bagažui išduoti, kur buvo varžtai, jis buvo silpnai apšviestas, o tai reiškia, kad jis turėjo lyginti varžtus tamsoje neskaitant etikečių.
Rezultatas buvo tas, kad daugelis varžtų, kuriuos jis iš tikrųjų pritvirtino prie lėktuvo, buvo vienu dydžiu mažesni, nei turėjo, ir jų nepakako tam, kad priekinis langas išsilaikytų savo vietoje dideliame aukštyje.
Po kelių dienų kapitonui Timui Lancasteriui atsirūgo ši mechaniko klaida. Trenksmas pasigirdo dėl to, kad kairysis lango skydas atsiplėšė nuo lėktuvo. T. Lankasteris dėl susidariusios dekompresijos buvo staigiai nustumtas prie lango. Laimei, jo keliai įstrigo valdymo pulte.
Trečiasis stiuardas, kuris po šio įvykio, tikimės, buvo paaukštintas, įlėkė į kabiną ir sugriebė pilotą už juosmens. Kiti stiuardai bandė išlikti ramūs, pritvirtino visus kitus palaidus daiktus ir nuramino keleivius, liepdami jiems susiveržti diržus.
Vis dėlto žmogus, tikrai išlikęs ramus, buvo T. Lankasteris, kuris kabojo išsikišęs pro lėktuvo langą ir patyrė didžiulį šaltį. Situacija buvo dar blogesnė, nei jis žinojo. Lėktuvo viduje autopilotas buvo išjungtas, o tai reiškė, kad jie pradėjo sparčiai leistis žemyn. Lėktuvo durys buvo išpūstos į vidų ant valdymo pulto, todėl lėktuvo greitis paspartėjo besileidžiant.
Antrasis pilotas Alastairas Atchisonas atgavo lėktuvo kontrolę, o kiti įgulos nariai, įėję į kabiną, nesėkmingai bandė sugrąžinti T. Lancasterį į lėktuvą. Dar blogiau buvo tai, kad stiuardas, laikantis pilotą, pavargo ir nušalo, dėl ko reikėjo apsikeisti vietomis su kitu įgulos nariu, o perduodant šias pareigas, T. Lancasteris išslydo pro langą dar 15–20 centimetrų.
A. Atchisonas buvo priverstas nusileisti pirmajam pilotui išlindus pro langą ir laikomam už kulkšnių.
Stebėtina, kad nusileidimas buvo sėkmingas ir keleiviai nebuvo sužeisti. Susižalojo tik stiuardas, kuriam nustatytos nesunkios mėlynės ir nušalimai, ir pilotas, kuriam skilo dešinės rankos ir riešo kaulai, lūžo kairysis nykštys, liko mėlynių, nušalimų ir patirtas šokas.
