Apie tai, kokiomis frazėmis rusai bando pateisinti Rusijos invaziją į Ukrainą ir iš kur atsirado šios frazės, BBC kalbėjosi su socialine antropologe, telegramų kanalo „(Ne) pramoginė antropologija“ autore Aleksandra Archipova.
BBC: Kodėl nusprendėte išstudijuoti argumentus, kuriais žmonės, tarsi, racionalizuoja karą Ukrainoje? Savo įraše jas vadinate pateisinančiomis-gynybinėmis klišėmis.
Aleksandra Archipova: Žmonės kalba ne tik apie juos supantį pasaulį ir savo požiūrį į jį – jie kuria savo pasaulį. Štai kodėl dabar žmonių kalboje, tiek žodinėje, tiek internete, yra tiek daug vienodų frazių. Mes jas vadiname klišėmis – pavyzdžiui, „ne viskas taip paprasta“.
Šių klišių kartojimas leidžia sukurti jausmą, kad yra daug žmonių, kurie galvoja taip pat. O kai žmonės nori prisijungti prie daugumos (o tai yra žmogaus bruožas – visi labai norime jaustis grupės dalis), jie savo kalboje pradeda vartoti klišes, kurias, jų manymu, naudoja dauguma.
Todėl su kolegė iš JAV Gulnaz Šarafutdinova sukūrėme žodyną iš rusų pokalbių apie karą klišių, kurios kartojasi daug kartų – ne mažiau kaip tūkstantį kartų. Likusius teiginius atmetame ir nelaikome klišėmis.
Dabar jau nekalbu apie antikarinę poziciją išreiškiančias klišes – jų taip pat daug. Pavyzdžiui, nepaisant visų represijų ir persekiojimų pagal Rusijos Federacijos administracinių nusižengimų kodekso 20.3.3 str., Rusijos socialiniuose tinkluose žmonių, rašančių „Karui - ne“ ir „aš prieš karą“, yra neįprastai daug. Savo darbe renkame klišes, kurios tarsi gina ar pateisina patį faktą, kad dabar vyksta karas. Kad ir kaip šlykščiai tai skambėtų, mums svarbu suprasti, kaip kuriamas teisinantis „rusų kalbos pasaulis“.
BBC: Kaip atrodo klišių paieška?
AA: Surandame tam tikrą skaičių teiginių, tada žiūrime, kurios frazės kartojasi, tada aš tiesiogine prasme paleidžiu šios frazės variantų paiešką. Pavyzdžiui, „ar jums gaila Donbaso vaikų?" arba kitas variantas: „Ar jums negaila Donbaso vaikų?
Tada žiūriu, kiek tekstų papuola ant tokios klišės, ir vertinu jų populiarumą.
Su kolegė šias klišes suskirstėme į keturis pagrindinius blokus. Yra blokas, kurį sąlyginai vadiname „O Amerikoje juodaodžiai linčiuojami“. Jame yra tokie pareiškimai kaip „Bidenas pradėjo karą“, „Amerika bombardavo Jugoslaviją“, „Mariupolyje skraido NATO raketos“, „jei ne mes, karo aukų būtų buvę daugiau“ ir „kur jūs buvote aštuonerius metus?
Liežuvis yra pagrindinis mūsų išdavikas. Jis išduoda pagrindinius mūsų nusistatymus. Iš šių klišių išplaukia tai, kad pagrindiniu priešu laikomi JAV, o ne Ukraina. Tai iš dalies pašalina laukinį paradoksą, pagal kurį, viena vertus, daugelis rusų palaiko karą, „specialiąją operaciją“ Ukrainoje, o kita vertus, ukrainiečius laiko broliška tauta.
BBC: Tokia argumentacija dažnai vadinama „vatabautizmo“ (iš anglų kalbos what about...? Tai populiarus Rusijos propagandos įrankis: pavyzdžiui, Vladimiras Putinas, paklaustas apie kankinimus Rusijos kalėjimuose, sako, kad „kitose šalyse problemų ne mažiau“). Kodėl šis argumentas taip paplitęs rusų kultūroje?
A. A: Nes daug lengviau nurodyti priešą, nei paaiškinti savo veiksmus. Tai mobilizuoja, tai yra technika, kuri atleidžia jus nuo atsakomybės ir demonizuoja priešą. Tam tikra prasme tai yra mažo vaiko retorika.
Paklausus vaiko, kodėl jis trenkė Petiai, jis sako: „Petia pradėjo pirmas“. – Kodėl vogėte darželyje? – Todėl, kad visi vagia.
Kai vaikas nėra pasirengęs kalbėti apie savo atsakomybę už tai, kas vyksta, jis remiasi esama padėtimi, kurioje yra stiprių žmonių, kurie daro tą patį, ir jis yra solidarus su jais.
Taip yra ir čia: atsakydami į bet kurį klausimą, atkreipiame dėmesį, kad kitur yra dar blogiau.
BBC: Kokius kitus blokus nustatėte su kolegė?
A. A: Kitas blokas yra „Mano šalis, teisinga ar neteisinga“. „Aš pateisinu Rusiją, kad ir ką ji bedarytų“. Tai aktoriaus Sergejaus Bodrovo citatos, kad „karo metu negalima blogai kalbėti apie savuosius“, „mes neapleidžiame savų“, „Rusija nepradeda karų, bet juos baigia“, „Rusija visada visus gelbsti“, „mus tiesiog istoriškai visi nemėgsta“.
Tai teiginiai, kuriais mes arba idealizuojame Rusiją, arba pripažįstame, kad problemų yra, bet turime būti lojaliais subjektais.
Trečioji grupė, kurią vadinu „Aš esu mažas žmogus“. Tai argumentai „iš mūsų reikalaujama ramiai sėdėti“, „ką mes galime padaryti“, „mes maži žmonės, jie žino, ką daryti“, „jie nėra kvailiai, sėdintys viršuje, jie žino apie ką kalba“, „niekas nuo mūsų nepriklauso“.
BBC: Kodėl tokios klišės yra labai paplitusios?
A. A: Rusija yra labai apolitiška ir tokia tapo dėl sąmoningo politinio „išmokto bejėgiškumo“ palaikymo. Pas mus yra padaryta viskas, kad žmogus nesiimtų jokių aktyvių politinių veiksmų – ir geriau net neitų į rinkimus, o vietoj jų važiuotų į vasarnamį. Karo padėtyje ši nesikišimo pozicija („ką mes galime padaryti?“) turi būti kažkaip pateisinama. O nesikišimo pozicija pateisinama nuvertinus savo svarbą ir griaunant subjektyvumą.
Poziciją galima išreikšti nurodant mesijinį Rusijos ir a priori priešiškų Vakarų vaidmenį, kai žmogus sako: „Mes tiesiog istoriškai nemylimi, Bidenas mus puls rytoj“ (tai agresyvios klišės). Arba, priešingai, sumenkina savo įtaką ir vaizduoja save kaip būtybę, kuri niekam negali turėti įtakos, ir tokiu būdu atsikrato kaltės jausmo. Kaltės jausmą dėl Mariupolio bombardavimų, dėl žmogžudysčių Bučoje“.
BBC: Kokia yra ketvirtoji klišių grupė, kurią nustatėte?
AA: Ketvirtąją grupę vadinu „Posttiesa“ arba „Faktų neigimu“. Tai yra tokie argumentai kaip „niekas nežino visos tiesos“, „laikas parodys, kas buvo teisus“, „istorija viską sustatys į savo vietas“, „jie patys save bombarduoja“ ir pan.
BBC: Dažniausiai su šia kategorija susiduria žurnalistai. Ar nemanote, kad ji egzistuoja, be kita ko, dėl to, kad per šį pusantro karo mėnesio žodžio „feikas“ reikšmė buvo nuvertinta ir dabar taip yra vadinama bet kokia nemaloni informacija?
A. A: Šių metų pradžioje mes parašėme straipsnį pavadinimu „Tiesos ministerija“ apie vyriausybės faktų tikrinimo projektus. Valstybė pradėjo naudoti žodį „feikas“, daugelis Kremliaus kanalų naudoja lygiai tą pačią logiką: „Tai yra feikas, nes ministerija X pasakė kitaip“.
Iš tikrųjų faktų tikrinimas neatliekamas. Visiška tiesa, kad žodis „feikas“ nuvertėjo. Šis žodis dabar yra vartojamas kalbant apie bet kokią informaciją, kuri nesutampa su oficialia.
Ši tendencija pasirodė ne dabar, o 2020 m. Dabar turime penkis „netikrų naujienų“ įstatymus. 2020 m. dažnai sakydavau, kad tai yra labai žiaurūs įstatymai, bet visi tam buvo iš dalies abejingi. Iš tikrųjų šios tendencijos plėtra lėmė tai, ką turime dabar.
Su kolegomis ištyrėme apie 350 atvejų, kai 2020–2021 m. buvo nubausti pagal baudžiamuosius ir administracinius straipsnius už „feikus“, susijusius su COVID. Ir visiškai aišku, kad daugiau nei 75% atvejų neturi nieko bendra su tuo, ką vadiname netikromis naujienomis, gandais ir sąmokslo teorijomis. Tokių atvejų nedaug.
75% administracinių ir baudžiamųjų bylų dėl „netikrų naujienų“ apie COVID yra teiginiai, menkinantys vietos institucijų veiklą arba išreiškiantys abejones valdžios institucijų veiksmais. Pavyzdžiui, atvejis Irkutske dėl žinutės „Viber“ programelėje tokiame kontekste: „Merginos, neikite į darbą, girdėjau, kad vyriausioji gydytoja susirgo koronavirusu ir eina į darbą, bet mums nesako“. Tai yra, tarsi valdžia slepia informaciją ir leidžia užsikrėsti.
Žmonės buvo kaltinami, kai abejojo valdžios sprendimais ar gebėjimu susidoroti su koronavirusu. Tai yra, jau tada buvo sukurta norma, pagal kurią valdžios struktūrų požiūriu neteisinga informacija vadinama netikra.
Dabar ši tendencija vystosi tiesiog mūsų akyse (mes kuriame ir tokią duomenų bazę). Kovo 4 dieną priimtas Administracinio įstatymo 20.3.3 str. dėl Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų diskreditavimo, to pasekmė yra daugiau nei 850 žmonių, kuriuos nubaudė už plakatą, žodinę frazę, ženkliuką ant krepšio, mėlynus džinsus ir geltoną striukę, už tuščio popieriaus lapo laikymą, Orwello knyga, o profilio nuotraukoje – „karui – ne“.
Tuo pat metu yra straipsnis dvynys apie „feikus” dėl Rusijos armijos (Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 207.3 str.), kuriame tęsiamas bausmės už klastotę logikos plėtojimas. Dabar mūsų duomenų bazėje yra 32 baudžiamosios bylos pagal naują BK straipsnį dėl „feikų“ apie ginkluotąsias pajėgas ir „specialiąją operaciją“, kurios buvo pradėtos per pastarąjį mėnesį. Tai yra daug.
Išgirdusi menininkės Sašos Skoličenko iš Sankt Peterburgo, kuri kaltinama kontrpranešimų kūrimu, bylą – parduotuvėje prie kainų etikečių ji paviešino informaciją apie Mariupolyje žuvusius žmones. Tačiau didžioji dalis baudžiamųjų bylų pagal šį straipsnį dėl „feikų“ yra sutvarkytos taip pat – tai bandymai prasibrauti per informacinę blokadą. Tai vaizdo įrašų iš Mariupolio publikacijos, pasakojimai apie Rusijos karių nusikaltimus, paramą Ukrainai, antikarinius pareiškimus. Visa tai laikoma „feikais“.
BBC: Ar tai gali paveikti žmonių protus? Nes jei „feiko“ riba yra neryški, kaip jūs iš tikrųjų galite pasakyti, kur yra tiesa? Net mąstantiems žmonėms gali būti sunku suprasti.
A.A.: Taip, ir iš tikrųjų šiuo atveju vyriausybė atsisako padėti abiem pusėms. Nes arba žmogus, kuris yra paskendęs informacijos jūroje, netiki ir mano, kad žmogžudystės Bučoje yra feikas, arba jis paprasčiausiai nusivilia tai sužinojęs ir sako, kad „mes niekada nesužinosime visos tiesos“, ir pasitraukia nuo analizės. Ir tada laimi ir oficialus požiūris.
Tai reiškia, kad užduotis neapsiriboja vien tik priversti žmones patikėti vienu ar kitu požiūriu. Pavyzdžiui, dabar žinome, kad tiesa yra „A“. Rusijos propagandos uždavinys yra ne tik priversti mus patikėti, kad tiesa yra „B“, bet ir priversti žmones pasitraukti iš proceso ir netikėti nei „A“, nei „B“.
BBC: Kodėl klišės, apie kurias kalbame, formuojasi ir dabar vilioja daugelį žmonių?
А.А.: Bendras efektas, apie kurį dabar kalbame, vadinamas kolektyviniu vengimu. Jis yra plačiai žinomas. Kolektyvinis vengimas atsiranda tada, kai žmonės susiduria su informacija, kuri kelia grėsmę grupės vienybei.
Ką tik perskaičiau patrauklų tyrimą, labai tolimą nuo Rusijos. Įsivaizduokite: mažas Norvegijos kaimelis, į kurį visi važiuodavo slidinėti, grožėtis šalta Norvegijos žiema. Bet ateina visuotinis atšilimas. Daug žiemų iš eilės nebūna arba beveik nėra sniego, beveik nesusidaro ledas. Tuo pat metu visas kaimas vienbalsiai neigia visuotinį atšilimą.
O pasikalbėjus su gyventojais jie nenoriai prisipažįsta, kad sniego nėra ir labai šilta. Tačiau globalinio atšilimo faktą ir tai, kad tai kažkoks ekologinis procesas, vykstantis ilgą laiką, jie neigia. Kai kurie iš jų linkę manyti, kad tai yra sąmokslas.
Kodėl? Taip yra dėl to, kad visa šio kaimo tapatybė remiasi tuo, kokie jie šaunūs, kaip puikiai išgyveno sunkias Norvegijos žiemas, kaip vaikai valė namus nuo sniego, kaip sušaldavo eidami į mokyklą. Jie atstumia visuotinio atšilimo fakto pripažinimą, kadangi juos galinčio vienyti faktoriaus nebeliks ir jie subyrės kaip grupė. Todėl jie visais įmanomais būdais neigia šį faktą.
