Pasak Jungtinių Amerikos Valstijų Jungtinio štabo vado, generolo Marko Milley‘aus, Rusijos kariuomenė jau skaičiuoja „daug daugiau nei 100 000 mirčių ir sužeidimų.“ O dėl prezidento Vladimiro Putino režimo aplaidumo ir žiauraus abejingumo, dar tūkstančiai šią žiemą žus dėl to, kad Kremliui žmonių gyvybės nerūpi, rašo „Foreign Affairs“.
Vakarams pažadėjus tankų ir kitų ginklų Ukrainos ginkluotosios pajėgos tikriausiai gebės išlaisvinti daugiau teritorijų šalies rytuose ir pietuose, o tai leis pagalvoti ir apie galimą Ukrainos bandymą atkovoti Krymą.
Šis dar 2014 m. V. Putino neteisėtai aneksuotas pusiasalis buvo viena iš vietų, pro kurias 2022 m. vasario mėnesį Rusijos pajėgos įsiveržė į Ukrainą. Dabar Krymo okupacija leidžia Rusijos kariuomenei kelti grėsmę Ukrainos pozicijoms pietuose ir suteikia Rusijos Juodosios jūros laivynui galimybę vykdyti tolimojo nuotolio atakas.
Tačiau pirmuosius devynis karo mėnesius Kyjivo sąjungininkai Vakaruose nenorėjo remti jokių karinių pastangų, kurių tikslas – grąžinti šį pusiasalį Ukrainai. Iš dalies dėl susirūpinimo, kad toks bandymas peržengtų V. Putino nubrėžtas ribas ir paskatintų pražūtingą Rusijos atsaką, iš dalies todėl, jog dabar pusiasalyje gyvena daug žmonių, kurie tapatinasi su Rusija, o tai gali apsunkinti teritorijos reintegraciją į Ukrainą.
Didžiąją praėjusių metų dalį, kol Krymo išlaisvinimo idėja buvo tik teorinė, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis buvo pasirengęs atidėti šio klausimo nagrinėjimą. Ukrainos pajėgos tuomet buvo sutelkusios savo dėmesį į kitų okupuotų teritorijų išlaisvinimą, todėl vyravo nuomonė, kad Krymo ateitis, greičiausiai, bus nulemta pasibaigus karui, vykstant diplomatinėms deryboms.
Tačiau karui tęsiantis, o Ukrainai išlaisvinant vis didesnes savo teritorijos dalis, V. Zelenskio retorika apie Krymą pasikeitė. „Krymas yra mūsų žemė, mūsų teritorija“, – Pasaulio ekonomikos forume Davose sakė V. Zelenskis.
„Duokite mums ginklus, – ragino jis. – Ir Ukraina atsiims tai, kas mums priklauso“.
Kaip rašė „The New York Times“, Joe Bideno administracija ėmė mąstyti, kad galbūt Ukrainai reiktų pradėti kelti grėsmę Rusijos pozicijoms pusiasalyje (net jeigu tai keltų konflikto eskalavimo riziką), nes tai sustiprintų jos derybines pozicijas.
Jei netrukus prasidėtų rimtos derybos, V. Zelenskis galimai vis tiek būtų atviras susitarimui, kuris užbaigtų karą ir atidėtų Krymo klausimą vėlesniam laikui. Tačiau jei mūšiai užsitęs visą pavasarį ir vasarą, o Ukraina pridarys didžiulės žalos Rusijai ir išlaisvins daug savo teritorijų, V. Zelenskiui bus vis sunkiau suteikti V. Putinui galimybę pasitraukti iš karo išlaikant Krymą.
Tikėtina, kad iki vasaros Ukraina vis dažniau taikysis į Rusijos karinę infrastruktūrą Kryme ruošdamasi platesnei pusiasalio išlaisvinimo kampanijai. Užuot laukęs, kol šis scenarijus išsipildys, ir rizikuodamas ilgesniu bei pavojingesniu karu, į kurį, galimai, įsitrauktų ir NATO, Vašingtonas turėtų suteikti Ukrainai ginklų ir pagalbos, kurios jai reikia norint greitai ir ryžtingai atsiimti visas okupuotas teritorijas į šiaurę nuo Krymo bei sukelti rimtą grėsmę atkovoti patį pusiasalį.
Tai priverstų V. Putiną sėstis prie derybų stalo ir siekti diplomatinio susitarimo, kol galutinis Krymo statusas liktų neaiškus. Tai taip pat suteiktų V. Putinui galimybę pasitraukti iš Ukrainos be politinio žlugimo rizikos ir leistų Ukrainai išvengti nepaprastai brangios karinės kampanijos, kurios sėkmė nėra garantuota. Galimas susitarimas reikalautų nedelsiant sumažinti pusiasalyje dislokuotų Rusijos karių skaičių ir atvertų kelią referendumui, leisiančiam Krymo žmonėms, įskaitant ir tuos, kurie čia persikėlė po 2014 m. okupacijos, patiems nuspręsti galutinį šio regiono statusą.
Išlaisvinimas sunkiuoju būdu
Priešingai nei mano kai kurie skeptiškai nusiteikę analitikai, Ukrainos karinė kampanija išlaisvinti Krymą nėra laužta iš piršto. Pirmasis žingsnis būtų įveikti Rusijos pajėgas Chersono ir Luhansko srityse bei šiaurinėje Donecko dalyje. Tada Ukrainai reiktų išlaisvinti likusią Zaporožės provincijos dalį ir stumtis į Donecko pietus, kad pasiektų Azovo jūrą – taip būtų sugriautas Rusijos sausumos kelias į Krymą. Ukrainos pajėgoms taip pat reikėtų sunaikinti Kerčės tiltą, jungiantį Rusiją su Krymo pusiasaliu ir leidžiantį Maskvai siųsti paramą kariuomenei keliais ir geležinkeliu. 2022 m. spalį nugriaudėjęs sprogimas apgadino dalį tilto, tačiau jis gali būti visiškai atstatytas dar iki vasaros.
Nutraukus sausumos ir geležinkelių jungtis su Krymu, Kremlius būtų priverstas grįžti prie aprūpinimo jūra. Tačiau keltai ir baržos, kariaujant Kryme ir pietinėje Ukrainoje, nepatenkintų Rusijos poreikių. Tuo metu Ukrainos pajėgos ištisas savaites vykdytų atakas prieš Rusijos pajėgas ir infrastruktūrą, siekdamos palaužti priešo karinius pajėgumus. Taikiniais taptų logistikos centrai, oro bazės, vadavietės ir valdymo centrai, karinio jūrų laivyno įrenginiai ir transporto mazgai.
Jei Ukrainai pasisektų šiame pirminiame etape, ji turėtų pradėti sausumos ir desantines atakas, kad įsitvirtintų Kryme – tai taip pat pareikalautų milžiniškų pastangų. Pirmiausia jai reikėtų suburti pajėgas keliuose šiaurinio Krymo taškuose, siekiant užgrobti didelius strateginius objektus, pavyzdžiui, Rusijos Juodosios jūros laivyno bazę Sevastopolyje, Krymo sostinę Simferopolį, pakrantės miestą Feodosiją ir Kerčės uostą.
Norėdama pasiekti šiuos tikslus, Ukraina turėtų sutelkti savo pajėgas Chersone ir naujai užgrobtoje teritorijoje Krymo šiaurėje, tačiau taip šios vietos susidurtų su padidėjusia Rusijos taktinio branduolinio smūgio rizika. Būtent dėl šios priežasties (bei dėl to, kad Krymo praradimas sukeltų grėsmę Putino režimui), paskutinis šios kampanijos etapas būtų pats pavojingiausias.
Net gavus didelę Vakarų paramą, Ukrainai bus sunku imtis tokios operacijos. Pastarosiomis savaitėmis pažadėti vokiečių „Leopard 2“, britų „Challenger 2“ ir amerikiečių „M1 Abrams“ tankai bei pėstininkų kovos mašinos „M2 Bradley“ tikrai pagerintų jų šansus. Tačiau Ukrainos kariuomenei reikėtų šimtų tokių mašinų, taip pat oro kovinių pajėgumų (arba keliolikos gerai ginkluotų kovinių dronų, arba šimtų mažesnių vienkartinių įrenginių), tūkstančių „HIMARS“ šovinių ir tolimojo nuotolio raketų, bei keliasdešimt tūkstančių artilerijos sviedinių. Jai taip pat reikės geresnių pilotuojamų oro, inžinerinių, amfibinių ir logistikos pajėgumų. Tik taip ji sugebės prasiskverbti pro įtvirtintas Rusijos gynybines linijas, išlaisvinti okupuotas teritorijas ir vykdyti desantinius bei sausumos puolimus, per kuriuos ukrainiečiai patektų į Krymą ir išjudintų Rusijos pajėgas.
Nelaimės receptas
Vakarų nenoras visapusiškai remti Ukrainos ir nugalėti Rusijos (kurį išduoda ne tik ilgalaikis Vašingtono ir jo sąjungininkų spyriojimasis aprūpinant Ukrainą visomis jai reikalingomis ginklų sistemomis, bet ir nesugebėjimas laiku įvykdyti šių pažadų) sumažina Ukrainos galimybes surengti tokį puolimą.
Dėl to karas greičiausiai tęsis iki 2023 m. vidurio ar net pabaigos. Tai yra laipsniško eskalavimo receptas. Krymo praradimas kariniu būdu suduotų stiprų smūgį V. Putino patikimumui. Taigi karui tęsiantis jis, galimai, griebtųsi netiesioginių priemonių, kad atgrasintų NATO nuo paramos Ukrainai: vykdytų kibernetines atakas prieš Europos bei JAV kompiuterių tinklus bei infrastruktūrą arba Ukrainoje sukeltų chemines ar branduolines pramonines avarijas, taip parodydamas savo norą eskaluoti konfliktą. Vakarai iki šiol neparodė jokio ryžto rizikuoti, todėl V. Putinui gali atrodyti, kad jo blefas gali leisti jam pasiekti susitarimą su Ukraina, kuris patenkintų jo keliamus reikalavimus.
Tačiau Vakarų pareigūnai dėl Rusijos branduolinių grasinimų dabar nerimauja daug mažiau nei anksčiau. Susidūrusi su nuoseklia konflikto eskalavimo grėsme, euroatlantinė bendruomenė pademonstravo ryžtą remti Ukrainą. Todėl užuot susilaikę, Vakarai į laipsnišką eskalavimą atsakys laipsnišku paramos didinimu.
Todėl NATO su Rusija toliau judės konfrontacijos link, palaipsniui didindamos riziką, kad nelaimingas atsitikimas ar klaidingas apskaičiavimas įžiebs plataus masto karą. Tai yra receptas didžiuliam galimam sukrėtimui, kuris ne tik paliestų NATO, bet ir potencialiai galėtų konvencinį konfliktą paversti branduoliniu.
Iš tikrųjų V. Putinas nėra suinteresuotas kovoti su NATO. Tai jis aiškiai parodė, nes nepaliko jokių konvencinių karinių pajėgumų tokiai konfrontacijai. Tačiau tai dar nereiškia, kad Rusijos lyderis nenori su Vakarais pažaisti pavojingo žaidimo. Ir kuo ilgiau tas žaidimas užsitęs, tuo didesnė tikimybė, kad jis baigsis tragedija.
Patikima grėsmė, galima taika
Bet Vakarų valstybės neprivalo rizikuoti pavojingu ir užsitęsusiu karu. Jos gali padėti daug greičiau užbaigti šį konfliktą, tiekdamos ginklus, įrangą ir logistinę paramą, kuri leistų Ukrainai išvaryti Rusijos kariuomenę iš visų okupuotų teritorijų į šiaurę nuo Krymo ir sukeltų rimtą grėsmę Maskvos pozicijoms pusiasalyje.
Šiuo metu Ukraina laimi tik su nedideliu Vakarų palaikymu. Neseniai JAV, Vokietijos ir įvairių kitų Europos valstybių pažadėti tankai ir kita įranga neabejotinai suteiks Ukrainai pranašumą. Tačiau norint įtikinti V. Putiną pasitraukti iš Krymo, Vakarų šalims reikės padaryti daug daugiau. Reikės panaikinti dirbtinius suvaržymus, kuriuos jos taiko karinei pagalbai Kyjivui, ir tiekti tolimojo nuotolio ginklus, kurie leistų Ukrainai ne tik gintis, bet ir pulti. Vakarams taip pat reikės pristatyti šimtus tankų, šarvuotų transporterių, bepiločių orlaivių, lėktuvų ir kitų ginklų, reikalingų Krymo išvadavimui.
Užuot leidusi konfliktui tęstis visą žiemą, J. Bideno administracija turėtų padėti Ukrainai greitai ir ryžtingai užbaigti šį karą. Taip galutinį Krymo statusą būtų įmanoma nustatyti derybomis, o ne jėga. Tai leistų tiek Ukrainai, tiek Rusijai išvengti dar vienerių metų tragiškų kovų. Tai taip pat sustiprintų Ukrainos demokratiją, atgrasintų autoritarines šalis nuo karinės agresijos ateityje bei sumažintų branduolinio eskalavimo riziką.
