Kremliui šiuo atveju tenka rinktis: arba įvesti savo kariuomenės dalinius, arba taikstytis su nestabilia valdžia Kazachstane, kuriame vykstančios protesto akcijos gali visuomenę pakreipti dar didesniu atsiribojimu nuo Rusijos.
Pastaraisiais metais ilgamečio N. Nazarbajevo valdymo nuskurdinti gyventojai, o ir juos atstovaujantys politikai, vis labiau siekė atsiriboti nuo Rusijos: ir kultūrine, ir ekonomine prasme. Tačiau tam gali sutrukdyti Kremliaus interesai: tiek strateginiai visame Centrinės Azijos regione, kurį jis laiko savo įtakos zona, tiek ir ekonominiai – dėl dujų.
„Rusijos dovana Kazachstanui“ ir „kalbos patruliai“
Po formalaus „tautų tėvo“ pasitraukimo iš valdžios Kazachstane prasidėjo aktyvus nacionalizmo pakilimas, atsispindėjęs net ir parlamento sprendimuose.
Maža to, tarp Kazachstano ir Rusijos kilo dėl kitų įvykių svarbos mažai Vakarų šalyse aptartas konfliktas. Rusakalbėje žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie etninius neramumus Kazachstane (apie 20 proc. gyventojų yra rusai) ir „nacionalistų kalbos patrulius“. Netrukus ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas prabilo apie „ksenofobiją Kazachstane, kurią skatina Vakarai, siekiant diskredituoti bendradarbiavimą su Rusija“.
„Gazeta.ru“ straipsnyje skelbiama, kad „tuo pat metu nepastebimai sklinda informacija apie šios šalies valdžios veiksmus, kuriuos galima vertinti kaip nedraugiškus Rusijai“. Turima omenyje Kazachstano valdžios iniciatyva visą informaciją šalyje (ženklinimą, iškabas ir meniu) pateikti tik kazachų kalba.
Kai kurių Rusijos politikų pareiškimai užgavo Kazachstano politikų ir žmonių ambicijas, taip dar labiau paskatinant nacionalistinių nuotaikų atgimimą.
2021-ųjų vasarą Kazachstane pradėjo veikti „kalbos patruliai“, kuomet vietos tautininkai eidavo po parduotuves ir valstybės įstaigas ir tikrindavo aptarnaujančių darbuotojų kazachų kalbos žinias. „Lenta“ skelbiama, kad „tuomet buvo viešinami vaizdo įrašai, kuriuose rusai (rusakalbiai) atsiprašinėjo dėl netinkamo, radikalų nuomone, Kazachstano istorijos traktavimo“.
O Kazachstano istorija atgimstančio imperializmo nuotaikų apimtoje Rusijoje yra suvokiama XIX a. lygiu, kuomet šios šalies teritorija priklausė Rusijos imperijai. Pavyzdžiui, 2020-ųjų gruodį Kazachstano užsienio reikalų ministerija pateikė notą Rusijos patikėtiniui Aleksandrui Komarovui dėl Rusijos Dūmos deputato Viačeslavo Nikonovo pasisakymų apie Kazachstano teritorijas kaip „didžiulę dovaną iš Rusijos“.
Kazachstano valdžia tuomet atsiribojo nuo tokios „tautiškai nusiteikusių asmenų saviveiklos“, tačiau jau spalį buvo priimtas sprendimas dėl iškabų, kainų pateikimo tik kazachų kalba. Tai, savaime suprantama, sukėlė pasipiktinimą Rusijoje, dėl „skriaudžiamos tautinės mažumos“.
Kalbos reformą pradėjo dar N. Nazarbajevas, nusprendęs kazachų kalbą iš kirilicos pervesti į lotynų rašmenis. Teigiama, kad tai yra būtinas žingsnis modernizuojant šalį, prisitaikant prie „technologijų kalbos“.
Vienos iš tautine laikomos partijos pirmininkas Azatas Peruaševas „Gazeta.ru“ išsakė nuomonę, kad Rusija neturėtų kištis į Kazachstano vidaus reikalus, įskaitant ir tuos klausimus, kurie liečia vietos rusakalbius. Beje, būtent šis politikas ruošėsi kreiptis į JT dėl SSRS vykdyto kazachų tautos genocido pripažinimo.
„Kiekvienai valstybei reikia užsiimti savo pačių piliečių gerbūvio gerinimu. Neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kažkam yra pasakęs: „užsiimkite savo vidaus reikalais“. Labai geras atsakymas. O Kazachstano rusakalbiai patys kelia jiems rūpimus klausimus valdžiai, jeigu tam yra poreikis. Aš apie jokius išpuolius prieš juos negirdėjau, net šyptelėjau, kai paklausėte. Tai yra juokinga“, – kalbėjo politikas dar prieš sausio įvykius Kazachstane.
Banali priežastis – dujos
Dabartinis žmonių nepasitenkinimas vietos valdžia kyla ne tik dėl pačių suskystintųjų dujų kainų kylimo (absoliuti dauguma gyventojų Kazachstane automobiliuose naudoja dujų įranga, todėl toks pabrangimas skaudžiai atsiliepė visų namų ūkių kišenėms), bet ir nusivylimo jausmo, kad dujas išgaunantis Kazachstanas yra priverstas taikytis prie pasaulinių tendencijų ir „brangstančių žaliavų“ efekto.
„Iš kiekvieno lygintuvo žmonės pasakojama, kad dujos ir nafta yra mūsų visų turtas, bet realybėje visi mato, kad kazachai neturi jokios iš to naudos ir pajamų iš to jokių taip pat negauna, – „Echo Moskvy“ pasakojo žurnalistas Lukpanas Achmedjarovas.
Jis taip pat paaiškino ir Rusijos ekonominę naudą dujų gavybos Kazachstane grandinėje bei kodėl čia nukenčia patys kazachai.
Gamtinės dujos yra išgaunamos Kazachstane, tačiau perdirbamos, kad jas būtų galima naudoti buitinėms reikmėms – Rusijoje, Orienburge. Tai leidžia daryti dar 2006-aisiais, spaudžiant V. Putinui, su N. Nazarbajevu pasirašyta dvišalė sutartis. Joje yra numatyta, kad Kazachstanas neleis statyti savo šalies teritorijoje dujų perdirbimo gamyklos. Todėl dabar šalyje susidarė tokia situacija, kad gamtinių dujų kazachai turi, bet perdirbtas buitinėms reikmėms už rinkos kainą ji perkasi jau iš Rusijos. Todėl tenka atsižvelgti ir į „kainų pokyčius rinkoje“.
Už dujų eksportą į Rusiją atsakinga „tautos tėvo“ N. Nazarbajevo žento Timūro Kulibajevo įmonė.
Rusijos ekonominis interesas šiuo atveju yra paprastas: dujų telkiniai šalyje nebeišgauna reikiamų kiekių turimiems pajėgumams, todėl pigios dujos iš Kazachstano užtikrina gamyklų našumą bei pelną.
Netikėtas „taikdarių“ atsiradimas Kazachstane
Dėmesį galima atkreipti ir į keistą Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) karių panaudojimą vidaus politikos klausimų sprendimui.
Pati Rusijos vadovaujama karinė organizacija, gyvuojanti jau daugiau nei 20 metų, pirmą sykį išsiuntė taikdarius į vienos iš savo narių teritoriją. Galima tik prisiminti, kad 2021-ųjų gegužę atsinaujinęs karinis konfliktas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos baigėsi pastarosios kapituliacija ir ginčytinų tarp valstybių teritorijų netekimu. Lyg ir tiesioginė grėsmė vienos iš KSSO šalių teritoriniam vientisumui, lyg ir realūs karo veiksmai, lyg ir realus KSSO įsikišimo poreikis, tačiau tuomet aljanso gynybinis potencialas nebuvo aktyvuotas.
Kazachstano valdžia paprašė tokios šalių-sąjungininkių pagalbos dėl tariamo „užsienio pajėgų puolimo“. Tačiau jokių užsienio šalių karinių dalinių nei vietos nei užsienio žiniasklaidos reportažuose nematyti, yra tik daugiau ar mažiau taikūs protestai miestų aikštėse ir ne tokie taikūs marodieriavimo bei plėšimų epizodai. Pavyzdžiui, skelbiama apie šaudynių metu žuvusį atlikėją ir režisierių Sakeną Bitajevą. Automobilį, kuriuo jis važiavo su dviem draugais, sustabdė kažkokie vyrai ir liepė iš jo išlipti, kuomet vairuotojas nepakluso ir pabandė nuvažiuoti nuo užpuolikų, pasigirdo šūviai. Nuo vienos iš kulkų ir žuvo automobilio gale sėdėjęs vyras.
Žuvusiųjų skaičius, tiek tarp civilių, tiek ir tarp saugumo pajėgų skaičiuojami dešimtimis, tačiau ar tai jau yra pagrindas daugiau nei 100 tūkst. karių turinčiai valstybei kviestis ~4 tūkst. tarptautinių taikdarių kontingentą, nelabai suprantama.
Užsienio karių kontingento kvietimas kelia klausimų ir dėl Kazachstano kariuomenės, policijos ir saugumo struktūrų pasirengimo. Gausu pranešimų, kad tiek policija, tiek kariuomenė tiesiog pasiduodavo protesto akcijų dalyvių reikalavimams.
2016-aisiais turėjęs bėgti iš šalies opozicininkas Ermekas Narymbajus „Liga.net“ pasakojo, kad pats marodieriavimo faktas protestų metu atrodo labai keistai. „Marodieriavimo nėra niekur, išskyrus Almatą. Daugelyje miestų vyko mitingai, tačiau viskas inteligentiškai. O Almatoje įdomu: marodieriai veikia visiškai išnykus patruliams, lyg specialiai sudaryta tokia aplinka. Marodieriai yra išnaudojami kaip jaukas užsienio kariams“, – aiškino jis.
Visuomenininko teigimu, Rusijos kariuomenės ir mitinguotojų susidūrimas yra neišvengiamas. „Bus partizaninis karas, kuris gali peraugti į Čečėnijos variantą. Tai yra priimama kaip Rusijos intervencija“, – aiškino jis.
Neaiškus ir dabartinės valdžios vaidmuo revoliucijoje. „Tautos tėvas“, dabar jau buvęs Nacionalinio saugumo tarybos pirmininkas Nursultanas Nazarbajevas, per visą protesto laikotarpį nepateikė nė vieno savo komentaro ir dingo iš viešumos, nors dar gruodžio 28-ąją lankėsi vizito pas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
Maža to, pikantiška šios karinės operacijos detalė yra ir ta, kad KSSO misijai Kazachstane vadovaus Rusijos desantininkų pajėgų vadas, pulkininkas-generolas Andrejus Serdiukovas, kuris 2014-aisiais įgyvendino Kremliaus sudarytą Krymo aneksijos planą.
Apie augančią Rusijos interesų įtaką Centrinės Azijos šalyse buvo kalbama pastaruosius keletą metų. „Rusija ir toliau kišasi į buvusių sovietinių respublikų vidaus reikalus, lyg ir primenant apie savo dominuojančią padėtį santykiuose. Centrinės Azijos šalys tampa vis didesnio Rusijos dėmesio objektu“, – dar 2020-aisiais „The Diplomat“ straipsnyje rašė regiono politikos ekspertė Umida Hašimova.
