Šis sprendimas smarkiai apriboja strateginių technologijų eksportą į Rusiją. Ribojimai buvo pritaikyti įvairioms prekėms, pavyzdžiui, puslaidininkiams, mikroelektronikai, navigacinei įrangai ir lėktuvų dalims. Panašūs Vakarų eksporto draudimai sėkmingai leido izoliuoti, sutramdyti ir, galiausiai, nugalėti Sovietų Sąjungą.
Davus šiek tiek laiko jai įsiveikti, eksporto kontrolė atliks svarbią funkciją tramdant Rusijos gynybos pramonę ir naikinant jos karinius pajėgumus. Rusijos gamybos kompanijų priklausomybė nuo užsienyje gaminamų dalių ir mašinų vis dar išlieka didelė, nepaisant Maskvos bandymų padidinti pramonės nepriklausomybę, pavyzdžiui, 2015 m. pradėtos importo keitimo programos.
Kadangi svarbiausių technologijų gamyba pačioje Rusijoje yra ribota, vienintelis išsigelbėjimas mūšio lauke yra šių svarbių prekių įsigijimas iš kitų valstybių. Taigi eksporto kontrolė yra galingas įrankis, paveiksiantis Rusijos gebėjimą papildyti jos senkančias ginklų ir amunicijos atsargas.
Sankcijos – paprastai sudaromos asmenų, neturinčių daug patirties tuose sektoriuose – dažniausiai būna paremtos visai kitokia logika ir veikia skirtingu principu nei eksporto kontrolė. Priešingai nei sankcijos, kurios beveik iš karto gali sustabdyti prekybos ir bankininkystės santykius, eksporto kontrolė yra kiek švelnesnė priemonė, skirta apriboti valstybės prieigą prie prekių ir technologijų. Eksporto kontrolė beveik niekada visiškai nesustabdo technologijų perdavimų. Ji taip pat neatima galimybės imtis kitokių gelbėjimosi priemonių, pavyzdžiui, pradėti vystyti pramonę šalies viduje, vengti kontrolės importuojant per trečiąsias šalis ar kreipiantis į Vakarų kompanijas, nepaisančias įvestų apribojimų.
Taigi eksporto kontrolės veiksmingumas priklauso nuo apribojimų griežtumo, kiekvienos technologijos unikalumo ir tiekimo grandinių koncentracijos. Kol bus alternatyvių tiekėjų sankcijų neįvedusiose valstybėse, pavyzdžiui Kinijoje ar Indijoje, eksporto kontrolės poveikis nebus toks stiprus, koks galėtų būti. Vienašalė eksporto kontrolė retai kada būna efektyvi, taigi tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas.
Vakarų sąjungininkės turi nemažai patirties blokuojant Sovietų Sąjungos prieigą prie jautrių technologijų. Šaltojo karo pradžioje Vakarai naudojo daugiašalę eksporto kontrolę, kad sustabdytų strateginių medžiagų ir technologijų tiekimą į komunistinį bloką, taip neleidžiant jam įgauti karinio pranašumo.
Ir nors pasaulinis technologijų sektorius nuo to laiko smarkiai pasikeitė, pagrindiniai eksporto keliami klausimai lieka tokie patys. Kaip suderinti nacionalinio saugumo ir ekonomikos interesus? Kaip užtikrinti, kad visos dalyvaujančios šalys supranta kontrolės būtinybę ir pritaria jos įvedimui? Koks turėtų būti apribojimų mastas, kad jie nebūtų nei per siauri, nei per platūs? Bei kaip žinoti, kad kontrolė yra vykdoma sėkmingai? Šaltojo karo metu tai buvo pasiekta nacionalinėms institucijoms dirbant kartu su Daugiašalės eksporto kontrolės koordinaciniu komitetu, geriau žinomu kaip „CoCom“, kuris užsidarė 1994 m.
Naujieji Vakarų apribojimai Rusijai yra išsamiausi vienai šaliai taikomi draudimai nuo Šaltojo karo laikų. Prieš Rusijos pradėtą invaziją galiojusi eksporto kontrolė daugiausiai ribojo pažangios karinės įrangos ir dvejopo naudojimo technologijų įvežimą, tiesa, jos ne visuomet buvo griežtai laikomasi. Dabar, pirmą kartą nuo Šaltojo karo pabaigos, Vakarų šalys susitarė išplėsti kontrolės mastą, kad jis apimtų daugiau nei tik dabartinius daugiašalius eksporto kontrolės susitarimus: Wassenaaro susitarimą, Australijos grupę bei Raketų technologijų kontrolės režimą, kurie visi yra orientuoti tik į siaurus laukus, pavyzdžiui, masinio naikinimo ginklus, ginklų neplatinimą ar embargą tam tikriems ginklams.
Naujoji eksporto į Rusija kontrolė apima keturis apribojimų tipus. Pirmiausia, yra draudžiama eksportuoti, reeksportuoti ir pervežti bet kokias prekes, programinę įrangą ar technologijas, kurios yra būtinos Rusijos gynybos, aerokosminiam ir jūrų sektoriams. Siekiant padidinti kontrolės efektyvumą, šie ribojimai yra taikomi ir artimai Rusijos sąjungininkei Baltarusijai.
Antra, JAV, kartu su sąjungininkais ir kitais partneriais, įvedė taisyklę, smarkiai apribojančią Rusijos prieigą prie užsienyje pagamintų produktų, kuriuose yra naudojama JAV sukurta programinė įranga ar kitos technologijos. Prieš tai ši taisyklė buvo taikoma tik Kinijos telekomunikacijų milžinei „Huawei“, niekuomet visai valstybei.
Trečia, buvo įvestas beveik absoliutus embargas, draudžiantis eksportuoti JAV pagamintas prekes Rusijos kariuomenei. Galiausiai, į JAV Prekybos departamento Pramonės ir saugumo biuro sudarytą subjektų sąrašą buvo įtraukta daugiau nei 100 įmonių, tarp kurių ir „Rostec“ bei „Sukhoi Aviation“. Į šį sąrašą patekusioms kompanijoms yra taikomos plačios sankcijos, apribojančios Rusijos prieigą prie prekių, kurių jai reikia, siekiant parodyti savo galią ir išpildyti savo strategines ambicijas.
Tačiau Kremlius turi ilgametę kovos su sankcijomis ir jų vengimo patirtį. Neseniai paskelbta „Royal United Services Institute“ analizė tyrė 27 pačias moderniausias Rusijos karines sistemas, įskaitant ir ryšių sistemas, sparnuotąsias raketas ir elektroninio karo įrangą. Tyrimas parodė, kad jose yra bent 80 skirtingų detalių, kurioms yra taikoma JAV eksporto kontrolė. Analizės išvados taip pat atskleidžia ir keletą veiksnių, būtinų eksporto kontrolės veiksmingumui.
Visų pirma, Rusijos karinė-civilinė sintezė kelia tiek pat nerimo, kaip ir Kinijos. „Karinė-civilinė sintezė“ yra JAV gynybos ekspertų vartojamas terminas, kuriuo apibūdinama Kinijos nacionalinė strategija, kai kariniai pajėgumai yra stiprinami sistemiškai šalinant atskirtį tarp gynybos pramonės ir, neva, civilinių mokslinių tyrimų institucijų. Pastebima, kad ribos tarp karinių ir civilinių sektorių nyksta ir Rusijoje.
Rusija turi gana ilgą mokslinio ir technologinio šnipinėjimo istoriją. Sovietmečiu Maskvos žvalgybos tarnybų taikinyje atsidūrė pirmaujančios Vakarų kompiuterių ir puslaidininkių kompanijos, ypač veikiančios JAV ir Japonijoje. Tai tapo savotiška nelegalaus prekių įsigijimo kampanijos dalis. Pastaruoju metu Rusijos tyrimų institutai aktyviai vykdo industrinį šnipinėjimą, nukreipdami svarbiausias prekes gynybos sektoriui.
Štai balandžio mėnesį Vokietijos Augsburgo universitete dirbantis mokslininkas iš Rusijos buvo nuteistas už šnipinėjimą: jis Rusijos žvalgybai perdavė informaciją apie Europos raketų varymo technologijas. Dėl šios priežasties, pagrindiniu naujausio JAV sankcijų paketo taikiniu tapo kelios formaliai civilinės aukštųjų technologijų įstaigos, įskaitant ir Maskvos fizikos ir technologijų institutą bei Skolkovo fondą. Tyrimų institutai aktyviai bendradarbiavo su daugybe Rusijos gynybos subjektų, pavyzdžiui, didžiausiu Rusijos tankų gamintoju „Uralvagonzavod“, šalies didžiausiu ginklų gamintoju „Almaz-Antey“, ir aerokosmine bei gynybos korporacija „United Aircraft Corporation“.
Visų antra, išimčių taikymas plataus vartojimo gaminiams paprastai yra suvokiamas kaip būdas apsaugoti paprastus gyventojus. Tačiau toks sprendimas gali turėti nenumatytų pasekmių ir sumažinti kontrolės priemonių efektyvumą. Pramonės ir saugumo biuro sąraše esančios Rusijos ir Baltarusijos kompanijos gali gauti išimtis vartotojams skirtoms technologijoms, įskaitant kompiuteriams, informacijos laikymo įrenginiams, skaitmeninėms kameroms, tinklo prieigos valdikliams ir programinei įrangai. Teoriškai, tokių technologijų plitimas Rusijoje turėtų apsunkinti Rusijos vyriausybės mėginimus kontroliuoti Rusijos piliečių gaunamas žinias.
Nors informaciniame kare yra svarbu kuo labiau sušvelninti Rusijos piliečių patiriamą žalą, šiomis išlygomis gali pasinaudoti Rusijos gynybos sektorius. „Royal United Services Institute“ ataskaitoje yra įvardijami atvejai, kai civilių naudojimui skirti puslaidininkiai atsidūrė rusiškuose ginkluose. Gegužės mėnesį JAV prekybos sekretorė Gina Raimondo pranešė, kad bandydama papildyti senkančias karinei įrangai skirtų lustų atsargas, Rusija pradėjo naudoti mikroprocesorius iš indaplovių bei šaldytuvų.
Vartojimui skirtų puslaidininkių panaudojimas kariniams tikslams galimai nepadeda užtikrinti geriausios ginklų kokybės, tačiau tai vis tiek leidžia Rusijos kariuomenei kovos lauke kelti rimtą sumaištį. Pakeičiant programuojamų lustų paskirtį, Rusija sėkmingai pasinaudoja vartotojams skirtomis technologijomis ir taip sumažina eksporto kontrolės poveikį.
Galiausiai, yra sudėtinga visiškai sustabdyti būtiniausių prekių tiekimą, kadangi yra sunku kontroliuoti sandorius su trečiųjų šalių tiekėjais. Jeigu konkreti technologija negali būti priskirta tam tikram geografiniam regionui ir taip kontroliuojama, atsiranda tik laiko klausimas, kuomet ją bus galima įsigyti per slaptus prekybos tinklus trečiųjų šalių jurisdikcijose. Pranešama, kad Rusija pasitelkia ofšorinėmis kompanijomis tokiose jurisdikcijose kaip Honkongas ir Vietnamas, siekiant užmaskuoti tikruosius įsigyjamų technologijų vartotojus. Nekontroliuojamų prekių reeksportas yra dar viena silpna vieta. „Royal United Services Institute“ sudarė ilgą žemųjų technologijų ir plataus vartojimo prekių, kurias galima panaudoti rusiškiems ginklams gaminti, sąrašą.
Šios prekės gali būti vežamos į Rusiją ir Baltarusiją, jeigu jos nėra skirtos kariniam panaudojimui. Yra ypač sunku kontroliuoti šiuos gaminius, kadangi jie nepatenka į Prekybos kontrolės sąrašą ir reikalauja atidaus stebėjimo, siekiant įsitikinti, kad jie nėra naudojami ne pagal paskirtį. Prekyba per tarpininkus, kurie nukreipia komponentus karinei pramonei, yra dažna sankcijų nepaisančių įmonių taktika, o kai yra kalbama apie technologijas, kurios nėra griežtai prižiūrimos, apeiti draudimus pasidaro dar lengviau.
Ankstesnė eksporto kontrolės sėkmė parodo, kad ši priemonė patikimai sukelia daug sunkumų sankcionuotai šaliai gauti prieigą bet kokio tipo technologijų. Net jeigu apribojimų veikimas ir yra lėtas, tai yra viena patikimiausių kovos strategijų Vakarų arsenale. Tačiau poveikis Rusijos gebėjimui kariauti nėra automatinis – tai reikalauja nuolatinio situacijos stebėjimo, griežto ribojimų vykdymo ir prisitaikymo prie nuolat kintančios Maskvos taktikos.
