Elgardas, kitų vadinamas „Svan“, glausdamas prie savęs kalašnikovą instinktyviai pasisuko sankryžoje ir ieškojo pavojaus priešo teritorijos kryptimi vos už kilometro. Tada jis pagreitino tempą ir nuvyko į savo padalinio, 21-ojo motorizuoto pėstininkų bataliono, susitikimo vietą.
Tai buvo penktadienio popietė, tačiau saulė jau leidosi. Šaudymas – metronominiai kulkosvaidžių šūviai, retkarčiais pertraukiami granatos sprogimais ar šaulių ginklų traškesiais – visada suaktyvėja sutemus.
„Naktį jie toliau šaudo“, – sakė kitas karys, vadinamas „Tsirkul“. Jis ant savo uniformos yra prisilipdęs ženklą, nurodantį jo kraujo grupę: A (II) RH (+).
„Kartais jie naudoja šaulių ginklus, kartais – sunkiuosius kulkosvaidžius, – aiškino Tsirkul. – Ir, žinoma, granatsvaidžiai, jie naudoja „VOG-25“.
Taip viskas vyksta naktis po nakties. Mėnuo po mėnesio, rašo politico.eu.
Daugelį metų atrodė, kad karas šalies rytuose beveik niekam už Ukrainos ribų nerūpėjo. Didžiosios Vakarų demokratinės jėgos mažai kalbėjo apie tai, o padarė dar mažiau. Taikos derybos, kurioms vadovavo Prancūzija ir Vokietija, nutrūko. JAV atkreipė dėmesį tik tada, kai konfliktas turėjo įtakos Donaldo Trumpo apkaltos žlugimui.
Ir vis dėlto dabar, staiga, po didelio masto Rusijos kariuomenės sutelkimo prie sienos ir paniškų Vašingtono perspėjimų apie neišvengiamą invaziją, pasaulis prisiminė visiškai užmirštą karą Donbase.
Maskva, kuri ilgą laiką neigė bet kokį tiesioginį savo vaidmenį konflikte, atvirai grasina puolimu ir paskelbė ultimatumus dėl saugumo garantijų, pavyzdžiui, griežto įsipareigojimo, kad Ukraina ir Gruzija niekada neprisijungtų prie NATO.
NATO sąjungininkai, vadovaujami JAV prezidento Joe Bideno, perspėja Maskvą, kad į karinį eskalavimą reaguos griežtomis ekonominėmis sankcijomis ir kitomis „rimtomis pasekmėmis“.
J. Bidenas taip pat palieka erdvės deryboms su Rusija, kurios, jei bus netinkamai tvarkomos, gali sukelti politinį nestabilumą Ukrainoje, kuris galimai atsidurs prezidento Vladimiro Putino rankose, kurio tikslas gali būti pasėti chaosą, skaldantį šalį. Dėl šios rizikos Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis reikalavo patikinimo, kad „be Ukrainos nebus priimti jokie sprendimai dėl Ukrainos“.
Diplomatinės sostinės kelia triukšmą, tarp jų ir Briuselis, kuriame V. Zelenskis tvirtino nejaučiantis Vašingtono spaudimo daryti nuolaidų. Tačiau kol politikai nerimsta, karas, kuris jau beveik aštuonerius metus lieja kraują Europos žemėje, tebėra netvarkingas ir nenuspėjamas.
Nuo 2014 m. balandžio mėn. Ukrainos pusėje žuvo apie 14 000 karių ir buvo sužeista daugiau nei 34 000. Jungtinių Tautų duomenimis, daugiau nei 730 000 karių buvo perkelta. Separatistų pusėje žuvusiųjų skaičių sunku patikrinti, tačiau neabejotinai jų skaičius taip pat siekia tūkstančius.
Vakarų lyderiai nenurodė, ką laikytų „eskalacija“. Tačiau Pisky ir daugybės kitų miestų, esančių palei sąlyčio liniją, kontrolės punktuose, žyminčiose svarbias kelių sankryžas netoli fronto, lauko ligoninėse ir vadavietėse esantys kariai jau mato, kad situacija prastėja.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojai dabar praneša apie šimtus paliaubų pažeidimų per dieną, o incidentų skaičius viršija smurto lygį, kuris egzistavo iki paskutinių paliaubų įsigaliojimo 2020 m. liepos mėn.
Gruodžio 9 d., pirmąją trijų dienų „Politico“ žurnalistų vizito karo zonoje dieną, šis skaičius išaugo iki daugiau nei 1 600 paliaubų pažeidimų, įskaitant 142 sprogimus Donecke ir 97 Luhanske – kitame regione, kurį daugiausia kontroliuoja separatistai.
Šią statistiką iliustravo du sunkiai sužeisti kariai, rytą atvežti į Pokrovsko Karo mobiliąją ligoniną Nr. 66. Jie buvo užpulti netoli Novomychailivkos, į pietvakarius nuo Donecko.
Vienam kariui buvo suplėšytas žastas ir sunaikinta 10 centimetrų žasto arterijos. Antrajam buvo peršautas pilvas, kulka iš šono rėžėsi žemiau jo šonkaulių, būtent toje vietoje, kurios neapsaugo jo šarvai. Trečias vėliau atvykęs karys turėjo paviršinę žaizdą.
Mobilioji ligoninė, nedidelė žalių palapinių su dideliais raudonais kryžiais ir mobiliomis priekabomis stovykla, įrengta miesto pakraštyje, šalia senos vietinės ligoninės – trijų aukštų smėlio spalvos plytų pastato, kurį daugiausia yra perėmę kariškiai, todėl gydytojai ir slaugytojai gali dirbti niūriomis, bet gana normaliomis sąlygomis. Greitosios pagalbos automobiliai ir kariniai sunkvežimiai stovi lauke.
Kai atvyksta sužeistieji, dvipusis radijo skambutis į avarinės pagalbos skyrių pakviečia suskirstymo komandą. Koridoriuje įrengta patalpa su radiologijos įranga, o už kelių žingsnių – operacinės.
Sėdėdamas prie rašomojo stalo savo kabinete, kuris yra nešiojama priekaba, ligoninės vadas kapitonas Romanas Kuzivas parodė sužeidimų nuotraukas ir aprašė, kaip chirurgas vyresnysis leitenantas Igoris Sobolas persodino 12 centimetrų venos atkarpą iš kario kojos, kad sutvarkytų svarbiausią jo rankos arteriją. Iš antrojo kareivio pilvo jie pašalino sutrupėjusį didelio kalibro kulkos galiuką.
Atsižvelgiant į jų sužalojimų rimtumą, abu kariai, kai stabilizavosi, buvo perkelti į sraigtasparnį ir išskraidinti į didesnę Charkovo miesto ligoninę. Trečiasis kareivis, 22 metų Andrejus Ušakovas, atsigavo Pokrovsko ligoninėje ir papasakojo, kaip juos apšaudė.
„Atlikinėjome tam tikrus inžinerinius darbus, kai prasidėjo apšaudymas“, – spasakojo A. Ušakovas. Pasak jo, keturi kariai dirbo poromis kurdami naujas pozicijas, o jiems atsitraukus nuo artilerijos atakos, pradėjo šaudyti snaiperiai. Prieš porą dienų, pasak jo, snaiperis, dirbdamas panašų darbą, nužudė karį, vardu Ali.
Gulėdamas ligoninės lovoje, mėlynomis sportinėmis kelnėmis ir marškinėliais (atvykus sužeistiems kariams, triažo komanda greitai pašalina nešvarią kovinę aprangą), A. Ušakovas prisipažino, kad 2013–2014 m. jis buvo tik paauglys ir neskyrė daug dėmesio Ukrainos Maidano revoliucijai – sukilimui, kuris, kaip teigia Rusija, buvo Vakarų kurstomas „perversmas“, kuriuo pateisino savo karinius veiksmus Ukrainoje.
Dabar žvelgdamas atgal, jis sakė, kad tikriausiai nesutiko su Maidano protestuotojų metodais. „Jis šiek tiek neteisingas“, – sakė jis apie sukilimą, dėl kurio prezidentas Viktoras Janukovyčius pabėgo, o Ukrainos parlamentas balsavo už naujos vyriausybės sudarymą.
Vis dėlto A. Ušakovas sakė, kad prieš ketverius metus noriai stojo į kariuomenę. Jis kilęs iš Slovjansko – miesto, kurį 2014 m. trims mėnesiams buvo okupavę separatistai ir kuriame garsus Rusijos remiamas vadas Igoris Girkinas, žinomas kaip „Strelkov“, prižiūrėjo nelegalius „karinius tribunolus“ ir vykdė neteismines žudynes, kankinimus ir kitus karo nusikaltimus.
„Tai Ukrainos teritorija, – sakė A. Ušakovas. – Turėtume ją išlaikyti ir saugoti“. Jis pripažino, kad dalis kovotojų kitoje pusėje yra buvę kaimynai, draugai ir šeimos nariai. „Donecke ir Luhanske gyvena geri ukrainiečiai ir aš juos palaikau, – teigė A. Ušakovas. – Tačiau yra daug žmonių, kurie nori, kad šis karas tęstųsi. Man jie yra priešai.“
Kaip ir A. Ušakovas, daugelis fronte esančių kareivių teigė, kad stengiasi negalvoti apie politiką ir sutelkia dėmesį į savo misiją atgauti okupuotas Ukrainos teritorijas.
R. Kuzivas, ligoninės vadas, nesitraukia nuo politikos dėl susidomėjimo stokos. Jis laiko N. Makiavelio „Princo“ kopiją ant savo stalo ir teigė, kad kiekvienas karininkas turėtų perskaityti Roberto Greene‘o knygą „Jėga: 48 valdžios dėsniai“.
Tačiau viename interviu jis karą Donbase apibūdino paprasčiausiais terminais.
„Kai viena šalis patenka į kitos šalies teritoriją, tai tarsi ji įžengia į tavo namus, – sakė jis. – Jūs turite trijų kambarių butą, o jūsų kaimynas viršuje sako, kad trečias tavo kambarys yra jo. Ir ši šeima, kuri čia dabar gyvena, yra mano šeima. Kaip tu gali taip pasakyti? Tai absurdas. Šiais metais, XXI amžiuje, taip spręsti savo problemas ar konfliktus nėra normalu.“
R. Kuzivas gimė Ternopilyje, vakarų Ukrainoje, o paauglystės metus praleido Ispanijoje, kur dabar gyvena jo tėvai. Jis vėliau grįžo į Ukrainą, studijavo medicinos mokykloje ir mokėsi būti chirurgu. Aprodydamas savo ligoninę jis kalbėjo sklandžia ispanų kalba. Jis papasakojo, kaip mobilios palapinės, šiuo metu stovinčios senos civilinės ligoninės automobilių stovėjimo aikštelėje, talpina 100 pacientų, kaip jas galima supakuoti ir perkelti į lauką per 24 valandas.
Viena palapinė skirta COVID-19 pacientų izoliacijai, kurių šiuo metu ten yra 14.
„Tai nėra atviras karas, tai – uždaras karas“, – sakė R. Kuzivas, apibūdindamas, kaip masinės didelių mūšių aukos ir užsitęsusi apgultis 2014–2017 m., užleido vietą įnirtingam varginančiam karui. „Kaip gydytojai, mes neturėtume kalbėti apie šiuos dalykus, – pridūrė jis. – Man svarbiausios čia atvykstančių karinės tarnybos narių gyvybės.“
Donbasas 2021 metais yra ta vieta, kur nuolatinė karo padėtis tapo įprastu kasdienio gyvenimo fonu. Civiliai priprato prie patikros punktų ir kelių uždarymo bei prie kamufliažinių kareivių, besigrūdančių kavinėse aplink geležinkelio stotis.
Kalbos apie politiką karius gali atitraukti nuo pagrindinio tikslo – išgyvenimo.
Tačiau, kai kalbama apie naujausius įvykius, akivaizdu, kad Svano, Tsirkulio ir tūkstančio kitų karių Rytų Ukrainoje, gulinčių apkasuose ir apleistų namų bei griūvančių gamyklų pastatų rūsiuose, neramina pastaruoju metu daugejantys įspėjimai apie neišvengiamą invaziją. O Vakarų pareiškimai apie paramą Ukrainos teritoriniam vientisumui atrodo pavėluoti ir paviršutiniški.
Nereikia jokios invazijos – jie jau kariauja. O Ukrainos teritorinis vientisumas buvo pažeistas beveik prieš aštuonerius metus, pradedant Krymo invazija ir aneksija, baigiant greitu Luhansko ir Donecko srities užėmimu. Prorusiškų separatistų – ginkluotų, finansuojamų ir logistiškai bei politiškai Maskvos remiamų – grėsmė nėra jokia naujiena. Ji yra nuolatinė.
Fronto kariams uniformuotų Rusijos pajėgų invazija būtų paprasčiausias eskalavimo scenarijus, bet nebūtinai labiausiai tikėtinas ar net keliantis didžiausią nerimą. Bent jau su tokia konvencine invazija Kremlius pagaliau pripažintų savo atsakomybę už karą, kuriame daugelis jaunų Ukrainos karių kovojo visą savo suaugusiųjų gyvenimą. Sausumos karas pareikalautų nuolatinių Rusijos pastangų, taip pat didelių okupacinių pajėgų. (Civilinės milicijos visoje Ukrainoje jau treniruojasi, kad prireikus galėtų padėti fronto kariams.)
Tačiau po tiek metų oficialių neigimų, kad Maskva yra tiesioginė Donbaso konflikto dalyvė, daugelis karių abejoja, ar V. Putinas turi drąsos įsakyti ir vadovauti atvirai invazijai. Ukrainos kariai teigė, kad jei jis tai padarys, jie kovos. Ir nors dauguma pripažino, kad Ukraina greitai bus nugalėta, jie pažadėjo, jog tai Rusijai kainuos.
„Rusijos Federacija turėtų suprasti, kad invazijos atveju jai bus blogiau nei Čečėnijoje“, – sakė 24 metų vyresnysis leitenantas Rotislavas Kasjanenko, vadinamas trumpiniu „Kos“.
„Mes pasiruošę kovai“, – sakė R. Kasjanenko, sėdėdamas ant senų medinių verandos supynių apleisto kotedžo sode Pisky mieste, kurį 21-ojo bataliono kariai pavertė priešakiniu postu.
„Visi čia, kiekvienas žmogus, kiekvienas ukrainietis, esame pasirengę kovoti, – patikino jis. – Jei jie nori įsiveržti į mūsų teritoriją, jie turėtų suprasti, kokia tai grėsmė. Kiekvienas iš mūsų nužudys penkis iš jų.“
Tačiau kariai pažįsta savo priešą. Ir jie nesitiki atviros ar sąžiningos kovos. Vietoj invazijos jie žino, kad Rusija gali nesunkiai prisišaukti realią ar įsivaizduojamą provokaciją ir tada užsakyti niokojančią bombardavimo kampaniją, neperkeldama nė vieno kareivio ar sausumos transporto priemonės per sieną.
Ukrainos pajėgų pažeidžiamumas dėl tokio pobūdžio bombardavimo, kurį Rusija paleido Sirijoje prieš prezidento Basharo al Assado oponentus, yra viena iš priežasčių, kodėl Kijevo aukšto rango pareigūnai prašo Vakarų sąjungininkų padėti Ukrainai įsigyti oro gynybos sistemų.
