Kasmetinis susirinkimas Rusijos prezidento rezidencijoje Sočyje ar Kremliuje patikimiausių ir svarbiausių Vokietijos įmonių vadovams suteikdavo retą progą pasikalbėti su Rusijos prezidentu, išgirsti, ką jis mano apie tarptautinius reikalus ir, žinoma, pagirti savo įmones V. Putinui girdint.
Šių metų susitikimas turėjo nuotoliniu būdu įvykti kovo mėnesio pradžioje, bet buvo atšauktas Rusijai ruošiantis įsiveržti į Ukrainą. Tai, kad aukščiausi vadovai iš tokių kompanijų kaip „Volkswagen“ ir „Metro“ („cash and carry” sistemos milžinas) apskritai buvo linkę bendrauti su V. Putinu, parodo svarbius, dažnai nepastebimus Vokietijos komercinius ryšius su Rusija: tai apima kur kas daugiau nei tik gamtines dujas.
Berlynui bandant stabdyti kai kurių sąjungininkių spaudimą uždrausti rusiškas dujas ir naftą, dešimtmečius trunkanti Vokietijos verslo ir Rusijos politikos painiava tampa kruopštaus nagrinėjimo objektu. Ypač didelį susidomėjimą kelia Vokietijos įmonių vaidmuo, bandant atgrasinti šalį nuo pastangų kovoti su Rusijos agresija.
Vokietijos verslas su Rusija apima ne tik dujas ir naftą, bet ir tokias įmones kaip „Mercedes“ bei „Muesli“. Bendra prekyba su Rusija pernai siekė 60 mlrd. eurų, tad Rusija, kaip teigia Vokietijos Federalinis statistikos biuras, tapo viena iš 15-os svarbiausių Vokietijos prekybos partnerių, kas yra įspūdinga, nes Rusija su Vakarų sankcijomis susiduria nuo 2014 metų.
„Jūs visada darėte viską, ką galėjote, kad paremtumėte Rusijos ir Vokietijos prekybinius ir ekonominius ryšius“, - V. Putinas sakė savo lankytojams vokiečiams per susitikimą Kremliuje 2016 metais, nepaisant, kaip sakė jis, „aiškių problemų“.
Likus maždaug dviem mėnesiams iki minėtojo susitikimo, Rusijos pajėgos buvo apkaltintos tyčia atakavusios civilius gyventojus per oro antskrydžius Sirijoje, nes siekė išlaikyti brutalų Basharo Assado režimą. Vos prieš dvejus metus iki to Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo separatistinį karą Rytų Ukrainoje.
2016 metų balandžio mėnesį,, kai V. Putinas susitiko su svečiais iš Vokietijos, „aiškių problemų“ sąrašas buvo toks pat ilgas, kaip ir lavonų eilė.
„Į rytus“
Vokietijos pasiryžimas prekiauti su Rusija per pakilimus ir nuopolius iš esmės yra mažai žinomos, tačiau įtakingos organizacijos, vadinamos „Ost-Ausschuss” veiklos rezultatas. Pažodžiui jos pavadinimas verčiamas kaip „Rytų komitetas“, bet jos veikla primena užsienio prekybos asociacijos veiklą.
Virš nedidelės kepyklėlės ir prekybos centro judrioje magistralėje centrinėje Berlyno dalyje įsikūrusi grupė nuo 6-ojo dešimtmečio yra pagrindinė lobistinė Vokietijos verslo organizacija Rytų Europoje. Ją įkūrė Vokietijos ekonomikos ministras Ludwigas Erhardas, kuris vadovavo pokario šalies ekonomikos atgaivinimui.
Vokietijai mėginant išlįsti iš po Antrojo pasaulinio karo griuvėsių, jos lyderiai įžvelgė ekonomines galimybes naujai susiformavusiame rytiniame bloke ir už jo ribų. Rytų komitetas septintajame dešimtmetyje Vokietijai užtikrino prekybos susitarimus su Rumunija ir Kinija, o aštuntajame dešimtmetyje atliko pagrindinį vaidmenį derantis dėl dujų sandorių su Sovietų Sąjunga.
Griuvus Berlyno sienai, „ į rytus“ greitai tapo Vokietijos pramonės šūkiu Europos ekonomikos grandams ieškant naujų rinkų ir pigios kvalifikuotos darbo jėgos, kad ekonomikos variklis neužgestų.
Ir ugnis neužgeso. Griuvus Berlyno sienai, Vokietijos prekyba su buvusio Rytų bloko šalimis tiesiog sprogo, todėl regionas, kuriame lyderiavo Lenkija ir Čekija, tapo Vokietijos darbo lauku ir jos klestėjimo ramsčiu.
Nauja galiūnė
Taip pat yra Rusija. 144 mln. gyventojų turinti ir keturiskart nei Europos Sąjunga didesnė Rusija, net nekalbant apie gamtinius išteklius, buvo tarsi Vokietijos verslo šventasis Gralis, o visai neseniai ir užnuodyta taure.
Vokietijos lyderiai šalies bendradarbiavimą su Rusija jau seniai vadino istoriniu įsipareigojimu. Kruviną Antrąjį pasaulinį karą su Sovietų Sąjunga, per kurį žuvo daugiau kaip 25 mln. sovietų piliečių, Vokietijos politikai dažnai vadina „pokyčių per prekybą“ sistemos priežastimi, turėdami mintyse, kad komercinių ryšių stiprinimas gali pakeisti dvišalius santykius ir liberalizuoti autoritarines visuomenes.
Tačiau Vokietijos investicijų Rusijoje mastas ir kompanijų noras viską tęsti toliau, nepaisant Maskvos spaudimo savo piliečiams ir agresijos prieš kaimynus, ko gero, parodo akivaizdžią Vokietijos verslo atsidavimo Rusijai priežastį: tai pinigai.
Iš viso Rusija sudaro tik 2,3 proc. Vokietijos užsienio prekybos. Nors bendrai žiūrint tai nėra daug, kuklios prekybos apimtys taip pat padeda paaiškinti besitęsiantį Rusijos susigundymą Vokietijos verslu.
Vokietijos pramonei Rusija visada žadėjo ką nors įspūdingo, o vokiečiai tai norėjo pamatyti pirmieji. Maža to, įsitvirtinimas Rusijoje vieną dieną galėjo atverti galimybę užmegzti tiesioginius ryšius su Kinija, o tuomet fantazijos apie vientisą „Eurazijos“ ekonominę erdvę galėtų virsti realybe.
XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje buvusioms Varšuvos pakto šalims įstojus į Europos Sąjungą, „Rytų komitetas“, tarp kurio beveik 350 narių yra inžinerijos konglomeratas „Siemens“, cheminių medžiagų gamintoja BASF ir pramoninių dujų milžinė „Linde“, sutelkė pastangas padėti Vokietijos verslui įsilieti į Rusijos rinką.
Po dešimtmečius trukusio komunistinio valdymo žlugusiai Rusijos ekonomikai reikėjo to, ką Vokietija daro geriausiai: mašinų ir sudėtingos inžinerijos, kad modernizuotų savo ekonomiką.
Šalyje parduotuves atvėrė per 3600 Vokietijos kompanijų – nuo buitinių produktų milžinės „Henkel“ iki automobilių gamintojų „BMW” ir „Mercedes“. „Bundesbank“ duomenimis, Vokietijos verslas Rusijoje investavo apie apie 25 mlrd. eurų. Nepaisant Vakarų sankcijų Rusijai, verslas šioje šalyje buvo naudingas daugeliui Vokietijos kompanijų. Pavyzdžiui, vien pernai „BMW” fiksavo 10 proc. automobilių pardavimų šuolį.
Gynėjai iš Vakarų
Jei V. Putinas būtų susilaikęs ir 2014 metais neįsiveržęs į Ukrainą, Vokietijos investicijos beveik neabejotinai būtų gerokai didesnės.
Užtat vokiečius, pavyzdžiui, įrengimų srityje, aplenkė kinų konkurentai, kuriems nereikia nerimauti dėl to, kad pažeis sankcijas.
Vokietijos prekyba su Rusija 2012 metais pasiekė 81 mlrd. eurų piką, bet 2016 metais dėl sankcijų sumažėjo iki 48 mlrd. eurų. Vokietijos eksportas į Rusiją sudaro kiek mažiau nei pusę visos prekybos apimties, o Vokietijos rusiškos energijos importas sudaro apie trečdalį.
Dramatiškas Rusijos ir Vokietijos prekybos nuosmukis padeda paaiškinti, kodėl daugelis Vokietijos vadovų, nekantraudami viską pakeisti, ne tik ignoravo tai, ką darė V. Putinas, bet ir tapo vienais garsiausių gynėjų iš Vakarų.
Praėjus vos kelioms dienoms po Rusijos įvykdytos neteisėtos Krymo aneksijos 2014 metų pavasarį tuometinis „Siemens“ generalinis direktorius Joe Kaeseris, Rytų komiteto narys, vyko į Maskvą susitikti su V. Putinu.
Bet nuo tada, kai Rusijai buvo pritaikytos pirmosios sankcijos po maždaug 300 žmonių pražudžiusio Malaizijos lėktuvo numušimo, Vokietijos susilaikymas nuo tolesnių veiksmų buvo akivaizdus.
Kai 2015 metais Europos Sąjungos šalys pirmą kartą nusprendė pratęsti sankcijas Rusijai dėl Krymo aneksijos, tuometinis „Rytų komiteto“ pirmininkas Eckhardas Cordesas viename laikraščio interviu išsakė savo nusivylimą, sakydamas, kad „linki daug daugiau drąsos Europos Sąjungos lyderiams žengti Rusijos kryptimi“.
2016 metų pradžioje, kai Rusija dalį Sirijos pavertė griuvėsiais, naujasis „Rytų komiteto“ pirmininkas Wolfgangas Büchele pareikalavo nutraukti sankcijas Maskvai. „Turime padėti ištraukti Rusiją iš izoliacijos“, - sakė A.Büchele, kuris taip pat buvo Rusijoje daug investavusios „Linde“ generalinis direktorius. Pernai „Linde“ pasirašė 6 mlrd. JAV dolerių vertės susitarimą su Rusijos energetikos milžine „Gazprom“ dėl didelio kiekio dujų perdirbimo centro statybos netoli Rusijos sienos su Estija. Kol kas bendrovė tęsia šį projektą.
„Rytų komitetas“ taip pat buvo stiprus prieštaringai vertinamo dujotiekio projekto „Nord Stream 2“ Baltijos jūroje tarp Rusijos ir Vokietijos šalininkas. Iš tiesų šis projektas buvo toks svarbus komiteto prioritetas, kad kai Rusijos opozicijos politikas ir V. Putino kritikas Aleksejus Navalnas 2020 metais buvo apnuodytas nervų sistemą veikiančia medžiaga, „Rytų komiteto“ pirmininkas Oliveris Hermesas pasisakė priešiškai dėl tolesnių sankcijų.
„Negalime leisti, kad ši byla peraugtų į ilgalaikę įtampą mūsų dvišaliuose santykiuose ir dar labiau apribotų Vokietijos ir Rusijos ekonominius ryšius“, - sakė jis, kai Rusijos opozicijos lyderis kovojo dėl savo gyvybės Berlyno ligoninėje.
„Brangusis Sergejus“
Be veiklos Berlyne, kita svarbi „Rytų komiteto“ veiklos bazė buvo Miunchenas: grupė panaudojo didžiulį verslo pažinčių tinklą, kad Miuncheno saugumo konferencijoje, kurioje kasmet susitinka Amerikos ir Europos politinių lyderiai, saugumo pareigūnai ir verslo vadovai, būtų prastumta prorusiška darbotvarkė.
Nors Miuncheno saugumo konferencija buvo įkurta kaip Vakarų aljanso saugumo forumas, tačiau pasibaigus Šaltajam karui siekė skatinti dialogą su Rusija (Būtent Miunchene 2007 metais V. Putinas pasakė svarbią kalbą, kurioje užsipuolė JAV ir leido suprasti, kad Rusija nusigręžia nuo Vakarų).
Rusija paprastai į renginį siunčia didelę delegaciją, kurią sudaro vyriausybės pareigūnai, įskaitant užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą, bei žinomi verslo vadovai, kaip didžiausios šalies plieno ir kasybos bendrovės „Severstal“ pirmininkas ir kontrolinis akcininkas Aleksejus Mordašovas. Pasak „Forbes“, A. Mordašovas yra turtingiausias Rusijos asmuo, kurio turtas siekia beveik 30 mlrd. dolerių.
Be to, daugelis aukšto rango „Rytų komiteto“narių, įskaitant „Siemens”, „Linde”, „BASF”, „Allianz” ir „Deutsche Bank”, taip pat buvo susiję su Miuncheno saugumo konferencija.
J. Kaeseris, pernai pasitraukęs iš „Siemens“ generalinio direktoriaus pareigų ir nuolat dalyvaujantis „Rytų komiteto“ susitikimuose su V. Putinu, yra Miuncheno saugumo konferencijos patariamosios tarybos pirmininkas. Čia prie jo prisijungė „Rytų komiteto“ veteranai: „Deutsche Bank“ pirmininkas Paulas Achleitneris, „Allianz“ generalinis direktorius Oliveris Bäte ir „Linde“ pirmininkas Wolfgangas Reitzle. Tarp narių yra ir Rusijos „Sberbank“ vadovas Hermanas Grefas.
Iš tiesų „Rytų komiteto“, Miuncheno saugumo konferencijos ir konferencijos rėmėjų ryšiai yra tokie platūs, kad sunku pasakyti, kur baigiasi viena grupė, o prasideda kita. Maža to, jų požiūris į Rusiją buvo beveik identiškas.
„Strateginio bendradarbiavimo su Rusija vizijos nusipelno daugiau dėmesio“, - 2018 metais rašė ilgametis Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas Wolfgangas Ischingeris.
W. Ischingeris, kuris tais metais konferencijos dalyviams pristatė S. Lavrovą kaip „brangųjį Sergejų“, taip pat paragino liberalizuoti vizas rusams. „Ukrainiečiai naudojasi šia privilegija, tai kodėl neįtraukus rusų?“ - klausė jis.
„Rytų komiteto“ dalyvavimo Miuncheno saugumo konferencijoje pastaraisiais metais akcentas buvo specialūs pusryčiai, kuriuose dalyvaudavo S. Lavrovas, taip pat aukšti Vokietijos pareigūnai ir vadovai. 2019 metais prie susirinkimo prisijungė tuometinis Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas, taip pat ir A. Mordašovas. Tačiau vargu, ar Rusijos plieno magnatas kada nors sugrįš, nes dėl glaudaus ryšio su V. Putino režimu jam gresia Vakarų sankcijos.
Rusija nusprendė praleisti Miuncheno saugumo konferenciją šiais metais, kuri buvo surengta likus vos kelioms dienoms iki vasario 24 dienos invazijos į Ukrainą. Paskutiniame asmeniniame susirinkime 2020 metais „Rytų komiteto“ pirmininkas O. Hermesas paragino savo svečius paversti V .Putino laisvos prekybos zonos viziją iš Rusijos rytų į Atlanto vandenyną realybe.
„Jei būsime atskiri, nei Europos Sąjungai, nei Rusijai nepavyks rasti naudingo priešnuodžio pasaulio skilimui tarp kinų ir amerikiečių“, - perspėjo jis.
Romano pabaiga
Šie metai turėjo būti šventiniai, minint „Rytų komiteto“ 70-metį. Užtat nariai net grumiasi aiškindami, kaip jie taip suklydo Rusijos atžvilgiu – jei apskritai kalba.
Organizacijos atstovas atsisakė komentuoti. Pasak atstovo spaudai, pirmininkas W. Hermesas atostogavo ir buvo nepasiekiamas.
Nuo Maskvos invazijos į Ukrainą pradžios vasario mėnesį Vokietijos kompanijos patyrė nemažą tarptautinį spaudimą nutraukti savo veiklą Rusijoje. Nors daugelis jų pasitraukė, kitos, įskaitant „Henkel“, kurie geriausiai žinoma kaip „Persil“ skalbimo priemonių gamintoja, ir didmeninių prekybos centrų tinklas „Metro“, pasitraukti atsisakė.
Sausio pabaigoje komitetas surengė virtualų Naujųjų metų sutikimą: jame dalyvavo Vokietijos Meklenburgo-Pomeranijos žemės, ties kuria baigiasi „Nord Stream 2“ projektas, premjerė Manuela Schwesig. Ji padėkojo komitetui už tvirtą paramą pasipriešinant amerikiečių sankcijoms šiam projektui, pabrėždama, kad „kritinis dialogas ir ekonominiai mainai su Rusija“ turi būti tęsiami.
Šios viltys išgaravo prasidėjus Rusijos invazijai. M. Schwesig, kažkada laikyta kandidate į kanclerio vietą nuo socialdemokratų, dabar kai kur yra persona non grata.
Jos dievinamas „Nord Stream 2“ yra žlugęs, kaip ir Vokietijos pramonės įmonių svajonė susikrauti turtus Rusijoje.
Savo ruožtu „Rytų komitetas“ staiga pakeitė savo poziciją. Grupuotė pasmerkė Rusijos invaziją ir visiškai palaiko Vakarų sankcijas. Dabar jos interneto svetainėje matyti Ukrainos vėliavų jūra.
O popiečio arbatėlės su Rusija nebėra.
