Vakarų sankcijos pradeda smogti Rusijai, kur labiausiai skauda: jos energijos eksportui. Pastarąsias kelias savaites Europos Sąjunga, didžiausia Rusijos naftos pirkėja, rengė planą iki šių metų pabaigos uždrausti importą, nors Vengrijos premjero Viktoro Orbano prieštaravimai sulėtino pažangą.
Kad energetinės sankcijos veiktų, jos turi būti kruopščiai suprojektuotos taip, kad labiau pakenktų Rusijai, o ne Vakarų valstybėms. Pagrindinis jų tikslas turėtų būti ne sumažinti iš Rusijos išeinančios naftos ir dujų kiekį, kuris dar labiau padidintų pasaulines energijos kainas, bet sumažintų į Rusiją plūstančius dolerių ir eurų kiekius.
Todėl, siekdama pažangos, ES turėtų sutelkti bendras pastangas į ambicingesnį požiūrį: bendradarbiauti su JAV ir kitomis sąjungininkėmis siekdama įvesti pasaulinį režimą, paremtą antrinių sankcijų grėsme, apriboti rusiškos naftos kainą ir sumažinti Kremliaus pajamas.
Ankstesniuose sankcijų Maskvai etapuose buvo apribotos Rusijos energetikos sektoriui skirtos investicijos ir technologijos, nukreiptos prieš šalies naftos perdirbimo įmones ir suskystintų gamtinių dujų infrastruktūros statybą. Kanada, Jungtinė Karalystė ir JAV taip pat uždraudė importuoti Rusijos energiją, tačiau tai turėjo ribotą poveikį, nes visos trys valstybės buvo mažos Rusijos naftos ir dujų vartotojos. Iki šiol didžiausia Rusijos energijos pirkėja – ES – gerokai ilgiau užtruko sankcionuodama energijos eksportą.
Tačiau dabar Rusijos ir Europos energetiniai santykiai griūva. Be diskusijų apie laipsnišką Rusijos naftos importo nutraukimą, ES taip pat paskelbė apie planus artimiausiais metais visiškai nutraukti Rusijos gamtinių dujų importą. Europa perka šiek tiek daugiau nei pusę viso Rusijos žalios naftos ir rafinuotų produktų, tokių kaip benzinas, dyzelinas ir reaktyvinis kuras, eksporto. O šio eksporto apmokestinimas šiuo metu sudaro apie ketvirtadalį Maskvos biudžeto. Todėl ES pastangos sustabdyti Rusijos naftos pirkimą yra dramatiškas ir sveikintinas pokytis pasauliniame atsakyme į Rusijos invaziją.
Europos planai taip pat kelia iššūkį Vašingtonui. Iki šiol JAV atsisakė taikyti griežčiausias sankcijas Rusijos energetikai, įskaitant tokias antrines sankcijas, kurios Iranui buvo taikomos siekiant apriboti naftos pardavimą trečiosioms šalims. Šį nenorą J. Bideno administracija aiškina pagarba ES Europos energetiniam saugumui svarbiais klausimais ir nuogąstavimais, kad sumažinus pasaulinį naftos tiekimą benzino kainos pakiltų kartu su infliacija.
Tačiau dabar, kai daugelis europiečių rodo, kad yra rimtai nusiteikę mažinti Rusijos energijos importą, JAV ir jų sąjungininkėms reikia suderintos strategijos. Kartu jie turi sugalvoti, kaip sumažinti Rusijos energetines pajamas, netyčia nepakenkiant pasaulio ekonomikai.
Kaip sumažinti Rusijos pajamas?
Jei Vašingtonas ir jo sąjungininkės ketina veiksmingai nubausti Rusijos energetiką, joms teks spręsti sudėtingą dilemą. Rusijos mokestinės pajamos iš naftos priklauso ne tik nuo parduotų barelių skaičiaus, bet ir nuo jų kainos. JAV ir Europa turi daugybę priemonių, kaip sumažinti Rusijos galimybes parduoti naftą, tačiau kaina nustatoma pasaulinėse rinkose. Dėl pavojaus, kurį sankcijos kelia potencialiems pirkėjams, Rusijos įmonės dabar privalo parduoti savo naftą su daugiau nei 30 JAV dolerių už barelį nuolaida dabartinėmis pasaulio kainomis. Kadangi naftos kaina per pastaruosius 12 mėnesių smarkiai išaugo, Rusija už barelį uždirba maždaug tiek pat, kiek ir prieš metus.
Kitaip tariant, sankcijos turi sudėtingą ir prieštaringą poveikį. Kuo labiau pavyksta atsijungti nuo Rusijos tiekimo, tuo didesnė pasaulinė naftos kaina. Tai ypač aktualu, kai pasaulinėje rinkoje nėra tiesioginių alternatyvių šaltinių, kurie pakeistų prarastus Rusijos išteklius – ypač dabar.
ES embargas pablogins šią dinamiką, iš esmės sumažindamas Rusijos naftos kiekį, pasiekiantį pasaulio rinkas. Didžioji dalis Rusijos naftos eksporto į užsienį siunčiama laivais, todėl teoriškai ji gali būti parduodama bet kur. Tačiau praktiškai dėl to, kad apie pusė Rusijos žalios naftos ir rafinuotų produktų eksporto vyksta į Europą, didžioji dalis siuntų eksporto paveiks Europos prekybininkus, siuntėjus ir draudikus. ES sankcijos grasina uždrausti Maskvai naudotis tam tikra šios infrastruktūros dalimi, apribojant Rusijos galimybes tiekti naftą kitiems potencialiems vartotojams.
Nors yra tam tikrų neaiškumų dėl poveikio, prognozės rodo, kad Rusijos eksportas sumažėtų maždaug 2 mln. barelių naftos ir rafinuotų produktų per dieną, jei ES sustabdytų visus pirkimus. Rusijos vyriausybės pareigūnai pateikė panašias prognozes, prognozuodami, kad šiemet Rusijos naftos gavyba sumažės 17 proc. Atsižvelgiant į tai, kad Rusija prieš karą per dieną eksportavo šiek tiek mažiau nei aštuonis milijonus barelių žalios ir rafinuotos produkcijos, tai yra didelis smūgis ir reikšmingas pasaulinės naftos pasiūlos sumažėjimas. Tačiau Kremliui toks nuosmukis yra reikšmingas, bet toli gražu ne katastrofiškas, nes sumažėjusi gavyba neišvengiamai padidins naftos kainas.
Kad energetinės sankcijos darytų realų spaudimą Rusijos vyriausybės biudžetui, jos turi būti mažinamos labiau. Balandį, Rusijos finansų ministerijos duomenimis, vyriausybė per dieną uždirbo apie pusę milijardo dolerių apmokestindami naftą, o tai sudaro maždaug ketvirtadalį Rusijos vyriausybės pajamų.
17 proc. sumažėjęs šis skaičius būtų skausmingas, bet valdomas. Maža to, kadangi nafta brangsta doleriais, jei Rusijos vyriausybė leis rubliui šiek tiek sumažinti vertę, ji gali sumažinti mažesnių naftos mokesčių poveikį valstybės biudžetui, nes kiekvienas iš naftos gaunamų pajamų doleris pirks daugiau rublių. Kitaip tariant, nors ES embargas Rusijai būtų skausmingas, jį įmanoma išgyventi. Todėl Vakarų šalims reikia naujos pasaulinės sistemos, kuri sistemingai mažintų rusiškos naftos kainą ir tuo pačiu išlaikytų jos tekėjimą.
Atvirkštinis OPEC
Sumažinant rusiškos naftos kainą ir tuo pat metu leidžiant Maskvai parduoti didelius kiekius užsienyje, Rusijos vyriausybės pajamos sumažėtų nedidinant pasaulinių naftos kainų. Kainų sumažinimas smogtų Maskvai tiesiogiai, greitai sumažindamas į Kremliaus iždą plūstančią tvirtąją valiutą. O jei ji būtų suformuota teisingai, kainų viršutinė riba taip pat būtų paskata visiems, įskaitant Kiniją, Indiją ir net pačią Rusiją, laikytis reikalavimų.
Norint suprasti, kaip tai padaryti, svarbu apsvarstyti milžinišką JAV, Europos ir kitų sąjungininkių įtaką Rusijos naftos sektoriui. Šiuo metu Europai tenka maždaug pusė Rusijos naftos ir rafinuotų naftos produktų pardavimų. Už Europos ribų kiti stambūs pirkėjai yra Japonija ir Pietų Korėja, kurios abi pasirašė sankcijas Rusijai ir turėtų būti pasirengusios imtis priemonių, kurios pažabotų Kremliaus pajamas.
Svarbiausia rusiškos naftos kainos apribojime yra tai, kad šios sąjungininkės šalys susivienytų ir diktuotų sąlygas. Apie tai galima galvoti kaip apie atvirkštinę OPEC: užuot kontroliavę pasiūlą nustatydami kainas, sąjungininkai galėtų pasinaudoti savo paklausos kontrole ir daryti tą patį. OPEC galią lemia tai, kad jos narės išgauna apie 40 proc. pasaulio naftos. Europai, Japonijai, Pietų Korėjai ir kitoms sankcijų koalicijos narėms tenka dar didesnė Rusijos naftos pardavimo dalis – apie 60 ar 70 procentų. Be to, grupės nariai atlieka labai svarbų pagalbinį vaidmenį Rusijos laivų naftos eksporto srityje – nuo uostų iki laivybos iki jūrų draudimo. Šie ryšiai suteikia jiems papildomą svertą, viršijantį jų perkamąją galią.
Šios valstybės galėtų sudaryti pirkėjų klubą, kuris viešai paskelbtų apie Rusijos naftos kainų didžiausią ribą. Yra vietos diskusijoms dėl tinkamos kainos, kuri turėtų būti pakankamai didelė, kad Rusija ir toliau parduotų. Naftos prekiautojas Pierre Andurand pasiūlė 50 dolerių už barelį, o finansų ir energetikos ekspertas Craigas Kennedy pasiūlė tik 20 dolerių. Kol kaina šiek tiek viršija ribines gamybos sąnaudas, Rusija turi visas priežastis tęsti laivybą. Ankstesniais žemų kainų laikotarpiais, pavyzdžiui, 2014 ir 2020 m., Rusija ir toliau eksportavo maždaug pastovų naftos kiekį. Nors teoriškai Rusija galėtų sustabdyti eksportą, jos saugyklos jau dabar beveik pilnos. Vienintelė Kremliaus alternatyva pigiai parduoti – nutraukti gamybą ir stebėti, kaip kritiškiausia jos pramonė grimzta į gilų įšalą, kol krenta jos mokestinės pajamos.
Ar kiti pirkėjai sutiktų su kainų riba? Be sankcijų koalicijos, didžiausia Rusijos naftos pirkėja yra Kinija, kuri paprastai sunaudoja apie 15 proc. Rusijos eksporto, daugiausia vamzdynu. Istoriškai Indija nebuvo pagrindinė rusiškos naftos pirkėja, tačiau pastaraisiais mėnesiais ji daugiau nei dvigubai padidino savo pirkimus, kad pasinaudotų nuolaidomis. Rusija taip pat parduoda naftą daugeliui kitų šalių, tokių kaip Libanas ir Tunisas, tačiau jos yra mažos pirkėjos ir gali įsigyti reikiamą naftą iš alternatyvių šaltinių.
Siekdamos įtraukti šias valstybes, JAV, Europa ir Rytų Azijos sąjungininkės galėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi reikalavimų, taikydamos sankcijas ir trukdančios Rusijos naftos siuntoms, pažeidžiančioms kainų viršutinę ribą. Jie galėtų pradėti taikyti visiškai blokuojančias sankcijas gyvybiškai svarbiems Rusijos naftos pardavimo mazgams, įskaitant valstybinę naftos milžinę „Rosneft“; „Gazprombank“ – pagrindinis Rusijos energetikos sektorių aptarnaujantis bankas; ir didžiausią Rusijos laivybos kompaniją „Sovcomflot“.
Tuo pat metu JAV ir kitos šalys galėtų numatyti išimtis naftos siuntoms, kurios atitinka viršutinę kainų ribą. Dėl tokios tvarkos pasaulio bankams ir bendrovėms būtų pernelyg rizikinga susidoroti su šiais subjektais, nebent pagrindiniame sandoryje būtų laikomasi viršutinės kainos ribos. Didelė sankcijų pažeidimų rizika priverstų tokiuose sandoriuose dalyvaujančias įmones reikalauti aiškių dokumentų, įrodančių, kad naftos kroviniai atitinka reikalavimus.
Be to, sąjungininkės valstybės gali susidurti su antrinių sankcijų grėsme ne Rusijos bendrovėms, užsiimančioms draudžiamu naftos pardavimu. Pavyzdžiui, jei kinų ar indų įmonė pirktų rusiškos naftos krovinį už didesnę nei viršutinė riba kainą, Vakarų valstybės galėtų grasinti sankcijomis naftą gabenančiai laivybos kompanijai, krovinį garantuojančiai draudimo kompanijai, bet kokiam uosto operatoriui, teikiančiam paslaugas tanklaiviui, ir su tuo susijusius mokėjimus vykdantiems bankams.
Tos pačios vyriausybės taip pat galėtų nelegaliai teikti bet kurią iš šių paslaugų JAV ir ES įmonėms, todėl tokiam pardavimui būtų labai sunku. Dėl kilusios rizikos Rusija būtų priversta parduoti su dar didesnėmis nuolaidomis nei dabar, faktiškai spaudžiant kainų viršutinę ribą.
Jau kartą tai suveikė su Teheranu
Jungtinės Valstijos pasinaudojo panašiu režimu, siekdamos pažaboti Irano naftos eksportą, sumažindamos Teherano naftos pardavimą daugiau nei 60 proc. ir užfiksuodamos dešimtis milijardų dolerių pajamų sąlyginio deponavimo sąskaitose. Rusijos naftos kainų apribojimas būtų sudėtingesnis, nes Rusija yra didesnė naftos tiekėja, turinti sudėtingesnių tarptautinės prekybos ir finansinių ryšių.
Tačiau reikalavimų laikymasis priklausytų ne tik nuo sankcijų grėsmės. Kritiškai žiūrint, būtų ir pozityvi paskata laikytis reikalavimų: rusiškos naftos pirkėjams būtų labai naudinga, nes kainų viršutinės ribos laikymasis sumažintų jų pačių importo sąnaudas.
Šiuo metu prie sankcijų koalicijos stovi tik trys pagrindiniai Rusijos naftos importuotojai: Kinija, Indija ir Turkija. Kinija gali ir toliau importuoti Rusijos naftą vamzdynu, kuris praktiškai nėra apsaugotas nuo sankcijų. Tačiau šis dujotiekis sudaro tik nedidelę Rusijos naftos eksporto dalį. Kadangi dujotiekis veikia tam tikru pajėgumu, jei Kinija norėtų gerokai padidinti savo rusiškos naftos importą, tai jai reikėtų daryti laivais, kurie jau sudaro daugiau nei pusę Kinijos importuojamos rusiškos naftos.
Maža to, krentant vidutinei Rusijos naftos kainai, Kinija greičiausiai derėsis dėl griežtesnių derybų dėl vamzdinės naftos ir toliau kirs per Maskvos centrą. Kita vertus, Indija ir Turkija didžiąją dalį savo naftos iš Rusijos importuoja per laivybos maršrutus, kuriems taikomos Vakarų sankcijos. Abi šalys taip pat yra ekonomiškai pažeidžiamos didelių naftos kainų ir joms labai praverstų mažesnės kainos. Nors vargu ar kuris nors iš jų viešai pritartų kainų ribojimui, abu tikriausiai jo laikytųsi.
Kainų viršutinė riba būtų pagrindinė naujovė taikant finansines sankcijas. Atsižvelgiant į Rusijos energijos eksporto sankcijų taikymo iššūkius, pasaulyje taikomą tradicinį embargą būtų sunku įgyvendinti ir net jei tai būtų įmanoma, energijos kainos padidėtų.
Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms būtų geriau, jei dėmesys būtų sutelktas į tikslą sumažinti Rusijos pajamas ir tuo pat metu išlaikyti pakankamą rusiškos naftos srautą, kad būtų išvengta masinio kainų šuolio. Atvirkštinės OPEC kainų ribos įvedimas Rusijai, paremtas Vakarų sankcijomis, būtų naudingas viso pasaulio vartotojams ir kartu sutelktų dėmesį į Putino iždą, į kurį plūsta benzino doleriai.
