Dar praėjusių metų kovo 7-ąją Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis skyrė Charkivui miesto herojaus vardą. Rusija puolimo pradžioje bandė atakuoti miestą iš oro ir žemės – artilerija ir lėktuvai apšaudė gyvenamuosius rajonus.
Rusijos puolimas pakeitė 2 pagal gyventojų skaičių Ukrainos miesto mąstymą
I. Terechovui, kaip jis pats interviu BBC paaiškino – rusui pagal tautybę, karo su Rusija pradžia tapo visišku netikėtumu, kuris pakeitė jo miestą. Maža to, jis pasikeitė ir pats – pavertė aršiu Ukrainos stojimo į NATO, „minkštosios ukrainizacijos“ šalininku.
Charkivas – daugiausiai rusakalbių gyvenamas miestas, tačiau net ir nepaisant to, aršiai priešinosi Rusijos puolimui, o dabar net ir tradiciškai save rusų tautybės ukrainiečiais vadinantys žmonės pasisako už ukrainiečių kalbos naudojimo plėtrą ir rusiškų reliktų, tokių kaip paminklas Puškinui, mažinimą.
Miestas įsikūręs vos už 40 kilometrų nuo sienos su Rusija, 2022-ųjų karo pradžioje atsidūrė aršaus puolimo epicentre, rašoma BBC. Iki puolimo pradžios šis miestas buvo antras pagal gyventojų skaičių Ukrainoje – jame gyveno apie 1,4 mln. žmonių.
Paskutinė gyventojų apklausa, atlikta 2001-aisiais parodė, kad šiame mieste savo gimtąja kalba rusų įvardijo net 66 proc. gyventojų, rusais save laikė 33 proc. gyventojų. Dar visai neseniai Charkive stiprias pozicijas turėjo prorusiškos politinės jėgos, rašoma BBC.
Charkivo meras I. Terechovas pasakojo, kad netoliese esančių rusų miestų Belgorodo, Kursko ir kitų gyventojams Charkivas buvo tam tikra prasme „savaitgalių praleidimo klubu“: „Kainos čia buvo žemesnės, o paslaugos kokybiškesnės – to jie nebuvo matę. Jie atvažiuodavo, įsikurdavo viešbučiuose, čia buvo pilna rusų mašinų, o rusai gerai leido laiką, niekas jų neskirstė (į ukrainiečius ir rusus)“.
Nepavykusi „Charkivo respublika“
Kritiniu pokyčio tašku Charkivui tapo 2014-ųjų vasara, kuomet iš šalies pabėgus tuometiniam prezidentui Viktorui Janukovyčiui prorusiški miesto aktyvistai pabandė paskelbti „Charkivo liaudies respubliką“.
Skirtingai negu kai kuriuose kituose Ukrainos regionuose to padaryti Charkive nepavyko. Tuometinis meras Genadijus Kernesas nepalaikė separatistinio judėjimo.
„Buvo labai nelengva, tačiau mes atstovėjome. O tuomet jau ir žmonės patys pamatė“, – BBC pasakojo I. Terechovas.
Jo teigimu, žmonėms akis atvėrė tolimesni įvykiai Donecko ir Luhansko srityse. Karo veiksmai tose teritorijose, o dar labiau – gyvenimo patirtis tose „respublikose“, įtikino Charkivo gyventojus, kad pasirinkimas 2014-aisiais nesivelti į prorusiškas avantiūras buvo teisingas.
„Žmonės pasikeitė. Žmonės supranta, kad mes turime būti demokratinio pasaulio dalimi. Ir tai yra labai svarbu“, – paaiškino Charkivo meras, pridūręs, kad galutinį smūgį Rusijos įvaizdžiui miestiečiams sudavė plataus masto puolimas, tapęs daugeliui jų didžiuliu netikėtumu.
I. Terechovo teigimu, dabar mieste nuotaikos faktiškai vien nacionalistinės – 95 proc. proukrainietiškos, 5 proc. prorusiškos.
„Dabar mes labiau radikalai, negu žmonės Ukrainos vakaruose“, – aiškino gausiai rusakalbių gyvenamo miesto meras.
Charkivo miesto mero teigimu, tiek jis, tiek absoliuti dauguma miesto gyventojų radikaliai pakeitė nuomonę ir dėl narystės NATO ir dėl sovietinio ar rusiško palikimo mieste. Neseniai buvo nukeltas ir paminklas rusų poetui A. Puškinui, kurį buvo pamėgę prorusiški veikėjai mieste.
Opus rusų kalbos klausimas
Pats I. Terechovas dar 2021-aisiais siūlęs suteikti rusų kalba regioninės kalbos statusą Charkive, dabar pastebi, kad daugelis rusakalbių noriai kalba ukrainietiškai.
„Buvo taip. Viskas teka, viskas keičiasi“, – paaiškino jis savo paties požiūrio į rusų kalba pokyčius BBC. Tačiau miesto-herojaus meras paragino neskubinti įvykių dėl kalbos keitimo.
„Žinote, viskas savaime vyks. Mes einame link ukrainiečių kalbos, mes kalbėsime ukrainietiškai. O mūsų vaikai, manau, kalbės jau tik ukrainietiškai, – aiškino jis. – Tačiau dabar karas vyksta. Ir kalbų klausimas gali skaldyti. Todėl, kad iš tiesų daug vyrukų, charkoviečių, karių, kurie žūsta apkasuose ir kariauja, gina mūsų Ukrainą, – kalba jie rusų kalba. Tačiau dėl to jie nėra mažiau ukrainiečiai ar herojai. Nereikia niekam primesti. Tai ateis savaime. Tai dinamiškas evoliucinis procesas. Viskas ateis, viskas bus Ukraina“.
