• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tai buvo toks įtemptas momentas, kurį numalšinti gimė Wolfgangas Ischingeris. Vokietijos diplomatas veteranas ir kasmetinės Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas surengė Balkanų šalių lyderių ir aukšto rango Europos bei Amerikos diplomatų susitikimą, kai kilo pyktis dėl lėtos regiono šalių pažangos stojimo į Europos Sąjungą.

Tai buvo toks įtemptas momentas, kurį numalšinti gimė Wolfgangas Ischingeris. Vokietijos diplomatas veteranas ir kasmetinės Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas surengė Balkanų šalių lyderių ir aukšto rango Europos bei Amerikos diplomatų susitikimą, kai kilo pyktis dėl lėtos regiono šalių pažangos stojimo į Europos Sąjungą.

REKLAMA

„Turite mums pasakyti, ar norite mūsų, ar ne, – sakė Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius. – Mes niekam nieko nepažadėjome Europoje“.

Tarp A sąrašo dalyvių patalpoje buvo Andreas Michaelis, įtakingas Vokietijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas ir Philipas T. Reekeris, aukštas pareigūnas iš JAV valstybės departamento, atsakingas už regioną. W. Ischingeris ir jo komanda negalėjo sau leisti, kad didelio atgarsio sulaukęs susitikimas nuvažiuotų nuo bėgių.

„Būkime pozityvūs ir judėkime į priekį“, – raminančiu tonu A. Vučičiui pasakė W. Ischingeris ir pridūrė, koks jis laimingas, kad jo konferencijai pavyko pakviesti „Vakarų Balkanų šeimą“.

REKLAMA
REKLAMA

Ko W. Ischingeris nepaminėjo tą dieną 2020 m. vasario mėn. (ir ką tik nedaugelis žinojo), buvo tai, kad ambasadorius buvo asmeniškai suinteresuotas susitikimo sėkme.

REKLAMA

Kosovas, kuriam susirinkime atstovavo jo prezidentas ir naujasis ministras pirmininkas, buvo „Agora Strategy Group“ – „parduotuvių konsultacinės įmonės“, kurią W. Ischingeris įkūrė 2015 m., klientas. Likus kelioms savaitėms iki konferencijos Kosove ir Agoroje pareigas pradėjo eiti nauja vyriausybė, kuri norėjo išlaikyti gerus santykius.

Kaip diplomatas W. Ischingeris dirbo Balkanuose. Tačiau tokiuose susibūrimuose jam rūpėjo ne tik regioninis stabilumas, bet, kaip sakė buvęs bendražygis, „jis norėjo užsidirbti pinigų“.

REKLAMA
REKLAMA

Beveik prieš 15 metų pasitraukęs iš Vokietijos užsienio reikalų tarnybos, ambasadorius pavertė Miuncheno saugumo konferenciją iš snaudžiančio kasmetinio Šaltojo karo karių ir užsienio politikos fanų susirinkimo į ištisus metus keliaujantį pasaulinio elito cirką, kuriame gyvena dešimtys valstybių vadovų – nuo Joe Bideno iki Estijos prezidento, Silicio slėnio titanų, įskaitant Marką Zuckerbergą ir net tokius kaip U2 lyderis Bono. Šių metų renginyje tarp garbės svečių – ir JAV viceprezidentė Kamala Harris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau W. Ischingeriui šis procesas yra daugiau nei debatai pasauliniais klausimais ar garsus trynimasis alkūnėmis. Vokietijos užsienio politikos steigimo iškilminga grėsmė – konferencijos suteikiama galimybė jam patekti į aukšto lygio politikos medinėmis plokštėmis apsodintą pasaulį tapo pelninga šalutinė prekyba patarimais, prieiga ir lobizmu daugeliui tų pačių asmenų, vyriausybių ir institucijų, remiantis viešais dokumentais ir su jo verslo reikalais susipažinusiais asmenimis.

REKLAMA

Kritikai, įskaitant kai kuriuos buvusius kolegas, sako, kad ši veikla ištrynė ribas tarp jo viešųjų ir privačių vaidmenų ir sukūrė interesų konfliktų minų lauką. Nors Miuncheno saugumo konferencija teisiškai yra nepriklausoma ne pelno organizacija, jos finansavimas ir teisėtumas priklauso nuo Vokietijos vyriausybės, todėl pirmininko vaidmuo praktiškai, jei ne pagal įstatymą, yra viešas. Pavyzdžiui, vyriausybės atstovai ne tik dalyvauja konferencijos priežiūros komitetuose, bet ir Vokietijos kariuomenė teikia logistikos paslaugas renginiui, kurį visame pasaulyje transliuoja vyriausybei priklausantis naujienų kanalas „Deutsche Welle“.

REKLAMA

„Žvelgiant iš valdymo perspektyvos, tai labai abejotina, nes Vokietijos vyriausybė iš tikrųjų suteikė jam savo oficialų patvirtinimo antspaudą, kuriuo jis pasinaudojo derindamas viešus ir privačius interesus“, – sakė buvęs W. Ischingerio bendražygis, kuris, kaip ir kiti, susipažinę su jo valdymu konferencijoje, norėjo išlikti anonimais.

W. Ischingeris tvirtina, kad būdamas pirmininku laikėsi aukščiausių etikos standartų, ir atmeta teigimus, kad jis savo interesus iškėlė aukščiau už konferencijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Per 14 metų stengiausi užtikrinti, kad pareiga Miuncheno saugumo konferencijai nebūtų maišoma su asmeniniu praturtėjimu“, – sakė jis spaudos konferencijoje, skirtoje šios savaitės renginiui apžvelgti.

Karo – mokslo susitikimas

Notaro sūnus W. Ischingeris gimė praėjus metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir užaugo pietvakarių Vokietijoje netoli Štutgarto. Jo karta buvo Vakarų Vokietijos Wirtschaftswunder – šeštojo ir septintojo dešimtmečio „ekonominis stebuklas“, kurį šalis patyrė atstatydama save iš karo griuvėsių.

REKLAMA

Nepatyręs karo baisumų, W. Ischingeris užaugo tvirtai įsitvirtinęs Vakarų šalyse. Po studijų Europoje ir JAV, 1973 m. jis prisijungė prie JT generalinio sekretoriaus Kurto Waldheimo personalo.

Didžiausias W. Ischingerio karjeros lūžis įvyko 1982 m., kai jis tapo asmeniniu Hanso-Dietricho Genscherio, legendinio Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministro, suvaidinusio pagrindinį vaidmenį vykdant Vokietijos sujungimą, padėjėju. Šis darbas suteikė W. Ischingeriui vietą pirmoje eilėje daugelyje įvykių, kurie suformavo mūsų laiką, įskaitant tai, ką jis apibūdino kaip savo karjeros svarbiausią tašką, kai 1989 m. jis lydėjo traukinį, pilną Rytų vokiečių, kurie rado prieglobstį Vakarų Vokietijos ambasadoje Prahoje, į jų laisvę Vakaruose. Tai buvo takoskyros momentas įvykiuose prieš geležinės uždangos griūtį.

REKLAMA

W. Ischingerio artumas su H. D. Genscheriu, ilgamečiu Vokietijos liberalų laisvųjų demokratų lyderiu, pakėlė jį į aukščiausią šalies diplomatinio korpuso grandį. Kanclerio Gerhardo Schröderio vyriausybėje jis tapo užsienio reikalų viceministru, taip pat ambasadoriumi JAV – pareigas pradėjo eiti 2001 m. rugsėjo 11 d.

W. Ischingeris vyriausybės prašymu perėmė Miuncheno saugumo konferencijos vadžias 2008 m. Jis ką tik baigė savo diplomatinę karjerą, eidamas Vokietijos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje (arba, kaip jis mėgsta sakyti, „Šv. Jokūbo teisme“) postą. Jis greitai suprato konferencijos potencialą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įkurta kaip rami Vakarų saugumo pareigūnų konklava (ir Henry Kissingeris, ir būsimasis Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas dalyvavo pirmajame susitikime, surengtame praėjus vos savaitei po Kenedžio nužudymo 1963 m.), tuo metu buvo vadinama „Internationale Wehrkunde-Begegnung“ (Tarptautiniu karo – mokslo susitikimu). Susitikimą įkūrė Ewaldas- Heinrichas von Kleistas, vokiečių aristokratas, dalyvavęs nesėkmingame sąmoksle nužudyti Hitlerį 1944 m.

REKLAMA

E. H. von Kleistas susitikimą numatė kaip apskritojo stalo diskusiją „tarp lygių ir aktyvių dalyvių“ apie NATO aljanso politiką ir strategiją. Susitikimas greitai tapo fiksuotu tašku transatlantiniame kalendoriuje, pritraukdamas žymius JAV senatorius, saugumo analitikus ir apžvalgininkus.

Nors konferencija prarado dalį savo prestižo kelerius metus iki W. Ischingerio atvykimo, ji išliko svarbi data diplomatinėje darbotvarkėje. Likus vos metams iki W. Ischingerio atėjimo į valdžią, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Miunchene pasakė svarbią kalbą, kurioje aiškiai pasakė, kad Rusija nepasitiki Vakarais – akimirka, kurią daugelis laiko būsimų įvykių pranašu.

REKLAMA

Valdant W. Ischingeriui, Miuncheno saugumo konferencija tapo globalesnė. Užuot sutelkęs dėmesį tik į transatlantinius ryšius, jis išplėtė jos taikymo sritį tiek geografiškai, tiek temiškai, kad atsižvelgtų į tokių problemų, kaip klimato kaita ir skurdas, poveikį saugumui.

Tačiau nors konferencija tebėra apgalvoto transatlantinio dialogo forumas, bent jau nuošalyje, oficiali programa pakrypo labiau link to, ko E. H. von Kleistas tikėjosi išvengti: „begalinių politikų, kuriems patinka kalbėti, pasisakymų“.

REKLAMA
REKLAMA

Davosas su ginklais

Kad ir koks būtų turinys, W. Ischingerio rinkodaros strategija buvo tobula. Sutraukęs aštuoniasdešimtmečių svečių sąrašą iš Dr. Strangelove'o eros, jis atvėrė duris ir pasiūlė maždaug 500 vietų jaunesnei, įvairesnei dalyvių grupei.

Bėgant metams, Miuncheno saugumo konferencija negailėjo pinigų bendraudama su žiniasklaida. Renginiai atrinktiems žurnalistams siūlo ne tik paruoštą prieigą prie pasaulio lyderių, bet ir įėjimą į prabangos ratą. Skirtingai nuo daugumos ekspertų centrų renginių, kurie yra spartietiški reikalai su pasenusiais pyragaičiais ir drungna kava, Miuncheno saugumo konferencijos susibūrimai yra prabangūs, juose siūlomas geriausias vynas, maistas ir nakvynė.

Siekdamas atgaivinti intymių susibūrimų dvasią, W. Ischingeris pristatė mažesnius renginius, vykstančius visus metus. Ypatingas pasirinkimas yra kasmetinis gruodžio mėnesio poilsis „Schloss Elmau“ – prabangiame viešbutyje Vokietijos Alpėse netoli Garmišo-Partenkircheno. W. Ischingeris, prieš kelerius metus vedęs dalyvius į deglų apšviestą žygį per sniegą, tai apibūdina kaip „išskirtinį mūsų formatą“. Svečių sąrašas, kuriame pastaraisiais metais buvo Vokietijos gynybos ministras, taip pat J. Bideno ambasadoriai Kinijoje ir NATO, yra apribotas iki maždaug 50 dalyvių.

REKLAMA

Reikia pažymėti, kad pastaraisiais metais „Politico“ buvo Miuncheno saugumo konferencijos žiniasklaidos partneris. Jos vyriausiasis redaktorius Jamilas Anderlinis pernai buvo pakviestas į „Schloss Elmau“, bet nedalyvavo.

W. Ischingeris retai nusivilia, kai reikia suvilioti aukščiausio lygio politikos formuotojus. Net COVID-19 nesumenkino jo sušaukimo galios. Nors pandemija sužlugdė planus surengti asmeninį renginį 2021 m., W. Ischingeriui pavyko suburti visas žvaigždes mažesniam renginiui.

J. Bidenas, praėjus vos kelioms savaitėms po inauguracijos, stovėjo Baltųjų rūmų rytiniame kambaryje, šalia Miuncheno saugumo konferencijos ženklų, kad praneštų dalyviams, jog „Amerika sugrįžo“, ir „ištrintų bet kokias tvyrančias abejones“ dėl Vašingtono įsipareigojimo transatlantiniam aljansui. Tai buvo pirmas kartas, kai Amerikos prezidentas kreipėsi į susitikimo dalyvius. W. Ischingeris, stovintis ant savo įprastos scenos Miunchene, tiesiog spindėjo.

Išplėsdamas konferenciją, W. Ischingeris taip pat sugebėjo sukurti savo prekės ženklą. Žmogui, kuris savo diplomatinę karjerą praleido tobulindamas įgūdžius išlikti nematomu, jis pasirodė nepaprastai gabus būdamas dėmesio centre. Įgudęs rašytojas W. Ischingeris gali pasisemti begalės anekdotų iš savo, kaip aktyvaus diplomato, laikų, kad sužavėtų publiką.

REKLAMA

Svečių sukvietėjas, vartų sargas, ceremonijų meistras Wolfgangas, kaip ambasadorius yra plačiai žinomas Miuncheno saugumo konferencijos dalyviams, yra dėmesio centre konferencijos metu, moderuoja debatus, veda svarbiausius interviu ir net vienerius metus nešioja ES tematikos džemperį, kad išreikštų savo nepasitenkinimą „Brexit“.

Ramus, gerai prieš kameras besijaučiantis ir sklandžiai kalbantis tiek vokiškai, tiek angliškai, jis įsitvirtino kaip Vokietijos užsienio politikos veikėjas ir niekada nepraleido progos atsidurti prieš mikrofoną. (Praėjusį rudenį jis netgi vedė viešosios televizijos debatus apie užsienio politiką su kandidatais į kanclerio postą.)

Nors W. Ischingeris mėgsta apibūdinti pavyzdinį Miuncheno saugumo konferencijos renginį kaip „Oskaro apdovanojimus už saugumo politiką“, tačiau tinkamesnė metafora galėtų būti „Davosas su ginklais“. Nepaisant aukšto idealo skatinti „taiką per dialogą“, konferencijos renginius taip pat skatina tie patys instinktai, kurie traukia elitą prie Šveicarijos pusbrolio: prestižas, valdžia ir pinigai.

Įmonių grynųjų pinigų antplūdis yra akivaizdus konferencijos biudžete, kuris išaugo nuo to laiko, kai W. Ischingeris perėmė valdžią – nuo vos kelių šimtų tūkstančių eurų viešųjų lėšų 2008 m. iki maždaug 10 milijonų eurų šiandien, daugiausia iš įmonių lėšų. Nors riboti „Bayerischer Hof“, senojo pasaulio viešbučio Miuncheno centre, kuris tarnauja kaip konferencijos vieta, pajėgumai neleido sprogti bendram lankytojų skaičiui, laisvos vietos yra labiau geidžiamos nei bet kada, ypač tų, kurie atvyksta iš gynybos sutarčių pasaulio ir kitų su sauga susijusių sričių, kurioms Miuncheno saugumo konferencija yra pagrindinis tinklo įvykis kalendoriuje.

REKLAMA

„Kad ir apie ką tai buvo anksčiau, dabar viskas atrodo kaip greitieji pasimatymai“, – sakė vienas ilgametis diplomatinis konferencijos lankytojas.

Oficialūs svečiai nemoka už dalyvavimą (jie yra pagrindinis renginio patrauklumo garantas), tačiau korporacijos išleidžia milijonus konferencijai paremti. Be to, kad ši parama yra neapmokestinama, ji paprastai suteikia privilegiją siųsti įmonės vadovus į „Bayerischer Hof“.

Pinigai, kuriuos moka korporacijos, patenka į ne pelno siekiančią organizaciją, kuri vykdo Miuncheno saugumo konferenciją. Daugelis tų pačių įmonių, įskaitant apskaitos milžiną EY, draudiką „Allianz“, Vokietijos gynybos rangovą „Hensoldt“ ir Bahreine įsikūrusią pasaulinę investicijų bendrovę „Investcorp“, palaiko (arba turėjo) atskirus santykius su W. Ischingeriu, kaip „Agora“ klientu arba ambasadoriumi, kuris yra jų pačių valdybų narys.

Turėdamas beveik neprilygstamą prieigą prie aukščiausių pasaulio lyderių ir didžiausią autoritetą konferencijos svečių sąraše, W. Ischingeris yra žmogus, su kuriuo daugelis nori užmegzti verslą. „Jie trokšta būti ten, ir jis nustato kainą“, – apie dalyvaujančius kolegas sakė konferencijos rėmėju netapti nusprendęs vienos Vokietijos įmonės vadovas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų