Iš vienos pusės Jungtinės Valstijos siekia sulaikyti Pekino galios plėtrą ir bando šį tikslą inkorporuoti į NATO darbotvarkę. Iš kitos pusės aljanse yra minkštosios linijos šalininkų, kaip kad Vengrija, kuri nori bendradarbiauti su Pekinu. O tarp šių kraštutinumų egzistuoja platus ir kintantis viduriukas: tai yra, vanagai, kurie vis tik nenori atvirai pulti Pekino, bei minkštosios linijos šalininkai, kurie nervinasi dėl ekonominės priklausomybės nuo Kinijos.
JAV ambasadorė NATO Julianne Smith tikino, kad Amerikos ir NATO strategijos yra suderinamos.
„Tarp jų matau stiprių panašumų“, – „Politico“ sakė ambasadorė. Tačiau ji pripažino, kad žodžių pavertimas veiksmais reiškia „ilgą ir komplikuotą istoriją“.
Iš tiesų, per visas diskusijas galiausiai iškyla tas pats klausimas – ar šiuo metu Kinija tikrai yra nusipelniusi tokio dėmesio? Juk NATO pašonėje siautėja karas. Rusija neapleidžia savo revanšistinių ambicijų.
„NATO nebuvo sukurta vykdyti operacijų Ramiajame vandenyne – tai Šiaurės Atlanto aljansas“, – neseniai vykusiame interviu su „Politico“ sakė vyriausiasis Europos Sąjungos diplomatas Josepas Borrellis.
„Žinoma, mes galime apsvarstyti kitas grėsmes ir iššūkius, – pridūrė jis, – bet ar jums neatrodo, kad šiuo metu mes susiduriame su pakankamai grėsmių ir iššūkių tradicinėje NATO veiklos zonoje?“
Šis klausimas nagrinėjamas Bukarešte, kur aljanso šalių užsienio reikalų ministrai turi aptarti naują ataskaitą apie atsaką Kinijai. Nors pareigūnai sutinka su keliomis pagrindinėmis problemomis, šios derybos vis tiek leis pamatyti įtemptas diskusijas, kurios NATO kankins dar daugelį metų, ypač laukiant numanomo Kinijos įžengimo į Taivaną – iš dalies autonomišką salą, kurią JAV yra pasižadėjusi apginti.
„Dabar, – sakė vienas vyresniųjų Europos diplomatų, – nėra lengva sutarti dėl to, ką darome.“
30 sąjungininkių, 30 nuomonių
NATO Kinijai prilipdyta „iššūkio“ etiketė, dėl kurios buvo susitarta per viršūnių susitikimą Madride, iš pirmo žvilgsnio tėra nekenksmingas žodis, kuriuo buvo siekiama pademonstruoti precedento neturinčią Vakarų vienybę prieš Pekino galios plėtrą.
Svarbiausioje naujojo aljanso strateginio plano dalyje lyderiai rašė: „Mes atsakingai dirbsime kartu, kaip sąjungininkai, kad išspręstume sisteminius iššūkius“, kuriuos Kinija kelia šiam kariniam aljansui.
Tai yra istorinis įvykis ir savotiška užuomina apie NATO ateitį, kuri atspindi koordinaciją tarp 30-ies NATO narių, turėjusių labai skirtingus santykius su Kinija.
Daugiausia pastangų, bandydamos atkreipti NATO dėmesį į Kiniją, įdėjo Jungtinės Valstijos, teigiančios, kad aljansas turi apriboti Pekino įtaką, mažinti priklausomybę nuo šios Azijos galiūnės ir investuoti į savo pajėgumus. Su tokia pozicija sutinka daugybė šalių, įskaitant Kanadą, Jungtinę Karalystę, Lietuvą ir Čekiją.
Kinija yra „vienintelė konkurentė, norinti pakeisti tarptautinę tvarką ir turinti pakankamai ekonominių, diplomatinių, karinių ir technologinių išteklių tai padaryti“, rašoma praeitą mėnesį paviešintoje JAV nacionalinio saugumo strategijoje.
Tačiau NATO yra labai didelis aljansas. Daugybė Rytų Europos valstybių pritaria tokiai pozicijai, bet jos nori, kad aljansas būtų susitelkęs tik į Rusijos keliamas grėsmes. Kiti nenori pykdyti Kinijos ir dar labiau stumti Pekino į Maskvos glėbį. O kelios Vakarų Europos valstybės, nerimaujančios dėl Kinijos vaidmens jautriuose Vakarų ekonomikos sektoriuose, vis vien nori palaikyti ekonominius ryšius su Pekinu.
Dabar stengiamasi paversti šiuos skirtingus požiūrius į kažką naudingo. „Kyla pavojus, kad diskusijos apie tai bus begalinės“, – tikino Davidas Quarrey‘us, Jungtinės Karalystės ambasadorius NATO.
„Mes esame susitelkę į praktinį pritaikymą, – sakė D. Quarrey‘us. – Manau ta linkme turėtų sukti ir debatai – ir man atrodo, kad čia jau vyksta progresas.“
JAV ir Jungtinės Karalystės ambasadorių požiūriu, praktinis sutarimų pritaikymas reiškia, kad NATO turėtų apsvarstyti keletą dalykų: papildomas saugumo priemones kibernetinėje erdvėje, kurioje Kinija siekia dominuoti, pasiruošimą išvengti atakų prieš visuomenės funkcionavimui būtiną infrastruktūrą (šį Vakarų pažeidžiamumą atskleidė Rusija) ir užtikrinimą, kad esminės tiekimo grandinės keliautų ne per Kiniją.
Kaip tikino D. Quarrey, NATO taip pat turi dar labiau pagilinti savo partnerystę su regioninėmis sąjungininkėmis, tokiomis kaip Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Naujoji Zelandija.
Nors NATO sąjungininkės iš esmės sutaria dėl tokių tikslų kaip kibernetinės gynybos stiprinimas, kyla ginčų dėl pasekmių, kurias gali turėti posūkis į Aziją.
„JAV nori kuo daugiau pokalbių apie Kiniją, kad NATO taptų aktuali dėl Kinijos nerimaujantiems vašingtoniečiams“, – sakė vienas aukštas Europos diplomatas, kuris pridūrė, jog „nėra aišku, ar NATO, šiuo klausimu, tikrai gaus kokios nors pridėtinės vertės.“
O Jungtinė Karalystė, kaip teigė tas pats diplomatas, skatina NATO susitelkti į Kiniją, kadangi „po Brexit jai trūksta tam tikros daugiašalės sistemos.“
Bet posūkis Kinijos link kelia ir egzistencinių klausimų dėl pačios Europos saugumo. Šiuo metu Europa yra smarkiai priklausoma nuo JAV saugumo garantijų, tai yra JAV karių ir JAV ginklų tiekėjų.
„Tiesa tokia, kad stiprindama Taivaną, – sakė diplomatas, – JAV negalėtų amžinai stiprinti Europos.“ Šis pareigūnas tikino, kad Europa „turi su tuo susitaikyti ir imtis daugiau veiksmų.“
Centro kompromisas
JAV ambasadorė J. Smith supranta, kad NATO viduje ir toliau gyvuos daugybė nuomonių apie Kiniją. Dėl to naujausioje ataskaitoje apie Kiniją yra kalbama apie kiek saugesnes temas, pavyzdžiui, kritinės infrastruktūros apsaugą. Nors kiti diplomatai tikėjosi kiek ambicingesnės ataskaitos, J. Smith tikina, kad ji liko patenkinta. JAV prioritetas, sakė ji, yra oficialiai imtis veiksmų.
„Galėtume ginčytis dėl kai kurių būdvardžių ir kai kurių iššūkių apibūdinimų. Tačiau Jungtinėms Valstijoms labiausiai rūpi tai, kad mes sugebėjome visa tai įtraukti į ataskaitą“, – teigė ambasadorė.
Tačiau net ir tai yra tik nedidelis žingsnelis ilgame kelyje, kurį NATO turės nueiti. Sutikti su apibūdinimais ir pasidalintomis darbo sritimis yra viena, o iš tiesų atlikti šį darbą – visai kas kita.
„Mes vis dar nedarome daug, – sakė antrasis aukštas diplomatas iš Europos. – Tai vis vien tėra tik ataskaita, kurioje išvardijamos kokios sritys reikalauja daugiau pastangų. Ir jų yra daug.“
Tačiau lieka keli svarbūs klausimai, kurie vis dar lieka neatsakyti. Pavyzdžiui, kaip Kinija galėtų būti įtraukta į NATO saugumo planus? Kaip NATO papildytų JAV paramą, kuri šiuo metu keliauja Europai, jeigu dalis jos būtų nukreipta į Aziją? Ar krizės atveju Europos sąjungininkai pasiūlys paramą Taivanui?
Šalims planuojant galimą karinį susirėmimą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, dėmesio susilaukia ir Vakarų sostinių parama Kyjivui bei karo sukelti sunkumai.
Praeitą mėnesį paklaustas, ar aljansas atsakys į eskalavimą dėl Taivano, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas „Politico“ sakė, kad pagrindinė ambicija yra to išvengti.
J. Smith irgi vengė klausimų apie vaidmenį, kurį NATO apsiimtų, jeigu kiltų karinis konfliktas dėl Taivano. Šio konflikto tikimybę didina Pekino noras suvienyti salą su žemynine Kinija.
Bet J. Smith pastebėjo, kad Ramiojo vandenyno regiono šalys palaiko Ukrainą, nepaisant to, kad jas skiria pusė pasaulio: „Europos sąjungininkės į tai atkreipė dėmesį.“
„Manau, kad tai išprovokavo klausimus, kaip Atlanto ir Ramiojo vandenyno sąjungininkės susivienys ginti esminius Jungtinių tautų Chartijos principus, jeigu ateityje susidursime su kitokiais scenarijais“, – sako J. Smith.
