Tačiau tyrėjai tiesiog neįsivaizduoja, kaip astronautų komanda, izoliuota beveik 380 milijonų kilometrų atstumu nuo namų, elgtųsi tokiu atveju. Ar jie palaikytų nuolatinį ryšį su Žeme ir puikiai dirbtų kaip komanda? O gal jie nutrauks bendravimą su savo viršininkais ir suformuos autonominę koloniją? Rusijos mokslininkai siekia tai išsiaiškinti prieš išleisdami milijardus realiam sandoriui, įtraukdami asmenų grupę į Marso kolonizacijos simuliaciją.
Projektas SIRIUS (Scientific International Research In Unique terrestrial Station) – tai pastangos suprasti astronautų psichologiją ilgų kosminių skrydžių metu. Rezultatai neseniai buvo paskelbti žurnale „Frontiers in Physiology“. Septyniolikos ir 120 dienų izoliacijos eksperimentai atitinkamai 2017 ir 2019 m. buvo sukurti siekiant imituoti komandos, izoliuotos nežemiškoje aplinkoje, gyvenimą.
Rezultatai patvirtino jų nuogąstavimus. Susisiekimo vėlavimas dėl atstumo ir ilgesnio laiko praleidimas ne Motinoje Žemėje lėmė astronautų atsiskyrimą nuo misijos valdymo centro ir tapo beveik autonomiški.
Ankstesnės simuliacijos rodė, kad astronautams išvykus į kelionę, buvo didelė tikimybė, jog jie atsijungs nuo misiją kontroliuojančiųjų, o tai sumažins situacijų, apie kurias jie praneš, skaičių. Norėdami patvirtinti ankstesnių simuliacijų, būtent „Mars-500“ misijų, rezultatus, mokslininkai atliko dar dvi simuliacijas, pasitelkę mišrios lyties tarptautinę įgulą. Misijose buvo tikrinama, kaip dalyviai bendrauja su misijos valdymo centru ir kaip gerai jie dirba kartu, kad suformuotų sėkmingą koloniją.
Jie pradėjo nuo pakilimo procedūros, prieš nusileisdami į nesvetingą aplinką specializuotoje mokymo įstaigos teritorijoje. Tada įgula buvo uždaryta, jiems buvo suteiktas minimalus racionas ir atsargos, ir jie buvo visiškai izoliuoti nuo realybės.
Eksperimentų analizė padarė keletą išvadų, kai kurios buvo teigiamos, o kitos buvo problemiškesnės. Įpusėjus simuliacijai, kuri apėmė nusileidimą Marse, įgula iš tikrųjų pradėjo daugiau komunikuoti su misijos valdymo centru, tačiau vėliau atsiskyrė, sumažindama komunikacijos apimtį. Jie mažiau pasitikėjo misijos valdymo centro rekomendacijomis ir tapo savarankiškesni, kai prisitaikė prie gyvenimo sąlygų.
Nors teigiama, kad įgula sugebėjo paimti viską į savo rankas ir gyventi savarankiškai, atsijungimas nuo misijos valdymo centro kelia nerimą.
„Neigiama pusė yra ta, kad misijos valdymo centras praranda galimybę suprasti įgulos poreikius ir problemas, o tai trukdo jiems padėti“, – sakė bendraautorius Dmitrijus Švedas iš Rusijos mokslų akademijos ir Maskvos aviacijos instituto.
Taip pat pastebėta įdomi koreliacija tarp įgulos narių vyrų ir moterų. Moterys, kaip ir ankstesniuose eksperimentuose, dažniau pranešdavo misijos valdymo centrui apie problemas, išreikšdavo palaikymą, ir jų bendravimo stilius buvo emocingesnis. Tačiau vyrai buvo mažiau linkę atsiskaityti misijos valdymo centrui. Įdomu tai, kad iki simuliacijos pabaigos tiek vyrai, tiek moterys prisitaikė prie vienas kito bendravimo stilių, suformavo panašų emocijų lygį ir bendravimo reguliarumą.
Žinoma, dėl to, kad simuliacijoje dalyvavo tik 12 žmonių, gali būti, jog nukrypimai tarp grupių ir asmenų priklauso tik nuo individualių skirtumų, todėl kol kas negalima daryti išvadų.
Šiuo metu vyksta kitas projekto SIRIUS eksperimentas, apimantis 8 mėnesių izoliaciją, prasidėjusią lapkričio 4 d.
