Nuo 2000 m. pr. Kr. iki 200 m. mumijos sulaukė nemažai susidomėjimo, nes jos nepanašios į kitus senovės regiono gyventojus. Vietoj to, šie žmonės turėjo „vakarietiškų“ bruožų, dėvėjo spalvingus vilnonius drabužius ir buvo palaidoti kartu su kitais ūkininkavimo kultūros ženklais, tarp kurių buvo galvijai, avys ir ožkos, kviečiai, miežiai, soros ir sūris. Turbūt keisčiausia, kad Tarimo baseino mumijos buvo palaidotos nykioje dykumoje valties formos karstuose, uždengtuose karvių kailiais.
Naujame tyrime, paskelbtame žurnale „Nature“, mokslininkai naudojo genetinę analizę, kad ištirtų trylika iš seniausių žinomų Tarimo baseino mumijų, datuojamų maždaug 2100–1700 m. pr. Kr. Tyrimas atskleidė, kad šie žmonės buvo tiesioginiai senovės šiaurės eurazijiečių (ANE) – vietinės medžiotojų-rinkėjų populiacijos, gyvenusios šiaurinėje Eurazijos stepėje ir Sibire – palikuonys. Ši kadaise plačiai paplitusi grupė išnyko maždaug prieš 10 000 metų, tačiau jų genetinį pėdsaką vis dar galima rasti dabartinėse čiabuvių populiacijose Sibire ir Amerikose.
Nors ne visos unikalios Tarimo baseino mumijų kultūros relikvijos atrodo natūraliai tinkamos juos supančiai aplinkai (palaidojimai laivuose ir vilna paprastai nėra siejami su dykumomis), nauja analizė rodo, kad ši žmonių populiacija nebuvo naujokė šioje vietovėje ir turėjo vietinių protėvių. Tai visiškai prieštarauja ankstesnėms teorijoms, kurios spekuliavo apie piemenis iš Pietų Rusijos Juodosios jūros regiono, Centrinės Azijos gyventojus arba ankstyvuosius Irano plokščiakalnio ūkininkus.
„Nepaisant to, kad Tarimo baseino bronzos amžiaus tautos buvo genetiškai izoliuotos, jos kultūriškai buvo nepaprastai kosmopolitiškos – savo virtuvę kūrė iš kviečių ir pieno produktų iš Vakarų Azijos, sorų iš Rytų Azijos ir vaistinių augalų, tokių kaip efedra, iš Centrinės Azijos“, – sakė Christina Warinner, vyresnioji tyrimo autorė, Harvardo universiteto antropologijos profesorė ir Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto tyrimų grupės vadovė.
Taip pat atrodo, kad jie nesimaišė su kitomis netoliese esančiomis populiacijomis, o sudarė anksčiau nežinomą genetinį izoliatą, kuris prieš atvykstant į vietovę greičiausiai patyrė ekstremalią genetinę kliūtį. Tai gana stebina, turint omenyje, kad Tarimo baseine per tą laiką plačiai maišėsi kitos populiacijos.
Gilindamasi į šią mįslingą populiaciją, komanda taip pat išanalizavo penkių žmonių palaikų, datuojamų maždaug 3000–2800 m. pr. Kr., genetiką kaimyniniame Dzungarijos baseine. Tai parodė visiškai kitokią istoriją – dzungarų mumijos kilusios iš abiejų vietinių populiacijų ir iš Vakarų stepių piemenų, turinčių tvirtus genetinius ryšius su ankstyvojo bronzos amžiaus duobinių kapų kultūra.
Atradimai tik dar labiau pabrėžia, kaip ši mažai tikėtina vieta atliko tikrai unikalų vaidmenį bronzos amžiaus Eurazijos kultūrose, veikdama kaip gyvybiškai svarbi Rytų, Vakarų, Šiaurės ir Pietų sankryža.
„Tarimo baseino mumijų kilmės atkūrimas turėjo permainingą poveikį mūsų supratimui apie regioną, todėl mes tęsime senovės žmonių genomų tyrimus iš kitų erų, kad galėtume geriau suprasti apie žmonių migraciją Eurazijos stepėse“, – pridūrė Yinqiu Cui, vyresnioji tyrimo autorė ir Kinijos Jilin universiteto Gyvybės mokslų mokyklos profesorė.
