Europos bloko gimimas
1950 metų gegužės 9 dieną Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas (Roberas Šumanas) pasiūlė Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos ekonominės sąjungos idėją.
Po metų šešios valstybės – Belgija, Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai – įkūrė Europos anglių ir plieno bendriją.
Kelias link ES
1957 metų kovo 25 dieną tos pačios šalys pasirašė Romos sutartį, įkuriančią bendrą rinką turinčią Europos ekonominę bendriją (EEB).
Dar po metų EEB pradėjo oficialiai gyvuoti, buvo įkurtos svarbiausios Europos institucijos: Europos Ministrų Taryba, Europos Komisija ir Europos Parlamentas.
1979 metais įvyko pirmieji visuotiniai tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.
1973 metų sausio 1 dieną prie EEB prisijungė Jungtinė Karalystė, Danija ir Airija, 1981 metais – Graikija, 1986-iais – Portugalija ir Ispanija, o 1995-aisiais – Austrija, Suomija ir Švedija.
1982 metų vasario 7 dieną buvo pasirašyta Mastrichto sutartis, padedanti pagrindą bendrai Europos valiutai.
1993 metų sausį realiai pradeda veikti bendroji rinka, leidžianti laisvą prekių, paslaugų ir žmonių judėjimą.
1993 metų lapkričio 1 dieną Europos ekonominė bendrija tapo Europos Sąjunga.
Tačiau galimybė laisvai judėti Šengeno sutartyje įtvirtintoje erdvėje be vidaus sienų kai kurių ES valstybių piliečiams atsiranda tik nuo 1995 metų kovo.
Euras ir plėtra
2002 metų sausio 1 dieną į apyvartą išėjo euro banknotai ir monetos. Jos pakeitė dalies šalių nacionalines valiutas, tokias kaip Vokietijos markė, Prancūzijos frankas, Italijos lira ir Ispanijos peseta.
Vis tik Britanija, Danija ir Švedija nusprendė pasilikti savo valiutą.
2004 metų gegužės 1 dieną ES tapo 25 valstybių bloku, prie Bendrijos prisijungus Čekijai, Estijai, Kiprui, Latvijai, Lenkijai Lietuvai, Maltai, Slovakijai, Slovėnijai ir Vengrijai.
Bulgarija ir Rumunija į ES įstojo 2007, o Kroatija – 2013 metais.
Krizė
2005 metais virš Europos ėmė telktis audros debesys, Prancūzijos rinkėjams atmetus Europos konstitucijos projektą – Lisabonos sutartį. Po trijų dienų jų pavyzdžiu pasekė olandai.
Europos lyderiams pavyko 2009 metais ratifikuoti šį susitarimą, numatantį nuostatas, turinčias padėti pagerinti išsiplėtusių ES institucijų veikimą.
2009 metų lapkritį Atėnai praneša apie greitą valstybės biudžeto deficito augimą, sukeldami krizę tuometinėje 16 narių euro zonoje.
Pirmiausia Graikija, o vėliau Airija, Portugalija, Ispanija ir Kipras kreipėsi pagalbos į ES ir Tarptautinį valiutos fondą (TVF), mainais pareikalavusius griežtos fiskalinės drausmės.
Dėl suvaržymo priemonių sukelto visuomenės nepasitenkinimo ėmė virsti vyriausybių vadovai.
Iš finansų krizės atsigaunančią Europą užliejo šimtų tūkstančių prieglobsčio prašytojų banga. Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, 2015 metais ES buvo sulaukusi maždaug milijono pabėgėlių.
ES lyderiams nepavyko susitarti dėl bendro veiksmų plano.
„Brexito“ smūgis
Didžiausią smūgį Europos Sąjungai 2016 metų birželio 23 dieną sudavė Didžioji Britanija, kur 52 proc. referendumo dalyvių pasisakė už išstojimą iš Bendrijos, per žemyną slenkant euroskepticizmo ir populizmo bangai.
Po trejus metus trukusių vilkinimų ir nesutarimų dėl skyrybų sąlygų 2016 metų kovo 29 dieną numatyta oficiali „Brexito“ data buvo atidėta triskart.
Į aklavietę patekęs britų premjeras Borisas Johnsonas (Borisas Džonsonas), siekdamas didesnės paramos, buvo priverstas gruodžio 12 skelbti naujus parlamento rinkimus. Juos laimėjo B. Johnsono vadovaujami konservatoriai, ir parlamentas pagaliau patvirtino „Brexito“ susitarimą.
2020 metų sausio 31 dieną Didžioji Britanija tapo pirmąja iš ES pasitraukusia valstybe.
Gruodžio 24-ąją, likus kelioms dienoms iki gruodžio 31 dieną 23 valandą (sausio 1 d. 1 val. Lietuvos laiku) numatyto Britanijos pasitraukimo iš bendrosios rinkos ir muitų sąjungos, Londonui ir Briuseliui pavyko susitarti dėl prekybos santykių po „Brexito“.
