Šis pranešimas padėjo pamatus, kai kurių analitikų nuomone, svarbiausiam Turkijos balsavimui per kelias kartas.
R. T. Erdoganas ir jo islamiškų šaknų turinti partija valdo Turkiją jau du audringus dešimtmečius, kupinus ekonominių pakilimų ir nuosmukių, mačiusius karų ir net nepavykusį, bet kruviną mėginimą įvykdyti perversmą.
Pasaulietines vertybes propaguojanti turkų lyderio opozicija į kampaniją įsitraukia susiskaldžiusi dėl visų klausimų – nuo politikos iki strategijos – ir nesutaria, kurį kandidatą kelti prieš R. T. Erdoganą.
Oficialiai kiti Turkijos rinkimai turėtų vykti birželio 18-ąją, bet pareigūnai jau ištisas savaites užsimena, kad dėl religinių švenčių ir mokyklinių egzaminų jie gali būti paankstinti.
Pasak analitikų, R. T. Erdogano administracija ieško tinkamo momento, kai prie balsadėžių jo rinkėjų susirinktų daugiau nei remiančių oponentus.
R. T. Erdoganas trečiadienį pasakė kalbą savo valdančiajai partijai ir joje prisiminė dieną, kai šiuolaikinė Turkija 1950-aisiais surengė savo pirmuosius laisvus rinkimus.
Tų metų gegužės 14-ąją vykusį balsavimą laimėjo ir premjeru tapo Adnanas Menderesas. 1960-aisiais jį nuvertė karinė chunta, o dar po metų jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
Du dešimtmečius valdantis – iš pradžių kaip premjeras, vėliau kaip prezidentas – R. T. Erdoganas dažnai lygina save su A. Menderesu.
„Velionis Menderesas 1950-ųjų gegužės 14-ąją pasakė: „Gana, žmonės tars savo žodį.“ Ir laimėjo prie balsadėžių, – kalbėjo R. T. Erdoganas. – Mūsų žmonės pateiks savo atsakymą [opozicijai] tą pačią dieną po 73 metų.“
Jo kalbą transliavo televizija.
„Nenurašyti Erdogano“
R. T. Erdogano populiarumas šiuo metu yra smukęs dėl metus trunkančios ekonominės krizės ir 85 proc. pasiekusios infliacijos.
Tačiau opozicija vis tiek nėra susivienijusi aplink kokį nors vieną savo kandidatą.
Vienu metu atrodė, kad didžiausia jos viltis yra populiarusis Stambulo meras Ekremas Imamoglu.
Prie kamerų patogiai besijaučiantis 52-erių vyras per svarbius 2019-aisiais įvykusius savivaldybių rinkimus įveikė R. T. Erdogano sąjungininką. Tais pačiais metais opozicija taip pat į valdžią atėjo sostinėje Ankaroje ir trečiame pagal dydį Turkijos mieste Izmire.
Tačiau praėjusį mėnesį baudžiamasis teismas uždraudė E. Imamoglu dalyvauti politikoje už tai, kad jis pavadino jo pirminę 2019-ųjų pergalę panaikinusius pareigūnus „idiotais“.
Politikas savo ruožtu pateikė apeliaciją ir techniškai vis dar gali kandidatuoti į prezidento postą.
Tačiau net pergalės atveju, jei galiausiai būtų patvirtintas jo apkaltinamasis nuosprendis už šmeižtą, jam tektų atsistatydinti iš pareigų, todėl mero kandidatūra opozicijai per daug rizikinga.
Todėl realiausias kandidatas, galintis pasipriešinti R. T. Erdoganui, dabar atrodo pagrindinės opozicinės partijos lyderis Kemalis Kilicdaroglu.
Tačiau 74-erių buvusio valstybės tarnautojo nesėkmės visuomenės nuomonės apklausose sukėlė nesutarimų šešių prieš R. T. Erdoganą dabar susivienijusių opozicinių partijų gretose.
Visgi jos visos pažadėjo, kad dabartiniam prezidentui nustačius rinkimų datą, pagaliau susitars dėl vieno kandidato.
„Dabar (opozicija) neturi kito pasirinkimo, kaip tik kuo greičiau nustatyti bendrą kandidatą ir paremti jį visomis savo partinėmis organizacijomis“, – tviteryje rašė Turkijos žurnalistas veteranas Kadri Gurselas.
Rinkimai taip pat bus iššūkis R. T. Erdogano kontrolei parlamente.
Valdančioji partija šiuo metu yra sudariusi aljansą su viena kraštutinių dešiniųjų partija, kurios populiarumas pastaruosius kelerius metus mažėjo.
Tačiau iškart po prezidento kalbos besiformuojančių rinkų ekonomistas ir Turkijos stebėtojas Timothy Ashas socialiniame tinkle „Twitter“ parašė: „Atrodo, kad Erdoganas vėl įsibėgėja.“
„Manau, kad rinkimų nugalėtoją iš tikrųjų yra per anksti prognozuoti, tačiau niekada nenurašyčiau Erdogano jokiuose rinkimuose“, – pareiškė jis.
