Praėjusią savaitę įvykusios derybos tarp Rusijos ministro pirmininko Michailo Mišustino (tikrosios jo pareigos – Kremliaus pasiuntinukas) ir Aliaksandro Lukašenkos, Baltarusijos prezidento (šias derėtų pakeisti į „uzurpatoriaus“), pranašauja derybų dėl glaudesnių ekonominių ir politinių ryšių atnaujinimą. Rusija išgelbėtų Minsko režimą finansiškai ir politiškai mainais į pavergimą. Daugiau detalių gali paaiškėti po A. Lukašenkos susitikimo su Rusijos lyderiu Vladimiru Putinu rugsėjo 14-ąją.
Taktiniu požiūriu Kremliui tai gali atrodyti logiška. Duodi kažką, kad kažką gautum. Didesnis karinis pėdsakas Baltarusijoje, geopolitinės šlovės dvelksmas ir (neabejotina) galimybė Kremliaus draugams gauti pelningų turtų galbūt atpirktų sunkumus ir keblius tvarkymosi su prodemokratiniais protestais reikalus.
Tačiau strateginiu požiūriu ši pozicija yra siaubinga. Iki šiol Baltarusijoje vykstančiuose protestuose nebuvo matyti antirusiškų ar antikremliškų nuotaikų. Niekas nesiskundžia dėl sovietų valdžios primetimo Baltarusijos Demokratinei Respublikai 1919-aisiais. Niekas nereikalauja atskaitomybės už nusikaltimus, kuriuos pastaraisiais dešimtmečiais Kremlius įvykdė Baltarusijos teritorijoje. Niekas nesiskundžia dėl rusifikacijos Chruščiovo laikais. Niekas nemojuoja Europos Sąjungos ar NATO vėliavomis ir neragina šalies įgyvendinti ryžtingą geopolitinės krypties poslinkį Vakarų link. Per protestus koncentruojamasi į paprastus, skubius reikalavimus: laisvi rinkimai, politinių kalinių paleidimas ir galas policijos brutalumui.
Rusija turėtų dėl to džiaugtis. Tegul A. Lukašenkos režimas sumoka už savo savivalę. Demokratinis sukilimas Baltarusijoje gali būti nepatogus dalykas, bet sukta, galinga Rusija gali susidoroti su neigiamomis pasekmėmis, kaip nutiko, kai 2018 metais žlugo kleptokratinis autoritarinis Armėnijos režimas. Tačiau remdamas režimą mainais į tai, kas bus laikoma luošinančiu ir žeminančiu Baltarusijos suverenumo mažinimu, Kremlius sukurs būtent tą problemą, kurios jis labiausiai nori išvengti – antirusiškas (ar bent jau antikolonijines) nuotaikas vienoje iš savo likusių sąjungininkių.
Ši klaida nėra nauja. Rusijos Federacija būtent tai ir darė nuo 1991 metų. Dabar sunku prisiminti tą prieraišumą ir pagarbą, kurią demokratai jautė vieni kitiems visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje kelios savaitės ir mėnesiai prieš bei iškart po jos žlugimo. Prisimenu, kaip stebėjau didžiules demonstracijas Maskvoje, skirtas paremti Baltijos šalis, vis dar kovojusias su sovietine okupacija. Sėdėdavau susirinkimuose, kur miesto pareigūnai iš Maskvos ir Leningrado tardavosi su tada dar „sovietinių respublikų“ lyderiais, kaip ištraukti ekonomiką iš Kremliaus gniaužtų. Šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“ turėjo tikrą galią ir reikšmę.
Viskas pasikeitė, kai tapo aišku, kad Rusija iš tiesų nepasikeitė. Ji neskubėjo išvesti savo okupacinių pajėgų. Ji kišosi į savo anksčiau pavergtų tautų reikalus, panaudodama pinigus, propagandą ir ardomąją veiklą. Narystė NATO, kažkada laikyta nepraktiška, staiga tapo moraline ir strategine būtinybe. Karai Sakartvele ir Ukrainoje pavertė šias šalis Rusijos priešėmis. Net NATO nepriklausančios Švedija ir Suomija galiausiai suvokė, kad Rusijos grėsmė yra reali. Dabar net romaus būdo baltarusiai mokosi tą pačią pamoką, kad imperinė Rusija neturi jokių draugų ar sąjungininkų – tik subjektus. Rusai gali apgailestauti dėl „broliškos Baltarusijos“ praradimo, bet kaltinti dėl to jie turi tik save.
