Kai kuriuose Ukrainos miestuose vyksta protestai – ukrainiečiai demonstruoja, kam priklauso gatvės. Tiesa, Berdianske taikus protestas virto išpuoliu prieš civilius – rusų okupantai vėl prieš žmones naudojo jėgą.
„Didžiuojuosi savo vyru. Jis buvo tikras didvyris. Ačiū jums, kad buvote su juo visą tą laiką ir dabar čia esate. Esu labai dėkinga visiems už tai, ką padarėte. Labai jus myliu. Pasirūpinkite savimi“, – kalbėjo našlė Olena Podolska.
Ašaras šluostosi net į paskutinę kelionę didvyriškai žuvusį vyrą išlydintys ir daug matę kolegos.
O skausmo draskomas ir paskutinįkart sudie ištarti bandančias moteris tenka prilaikyti aplinkiniams.
O tai – Odesa. Čia susirinkusius žmones vienija meilė tėvynei ir noras ją apingti, tad jie nenuilstamai krauna smėlį į maišus. Juos žmonės naudos barikadoms. Saugesnio prieglobsčio ieškodama į Odesą patraukė ir ukrainietė Lora – TV3 žinioms ji pasakoja, kaip dabar atrodo gyvenimas uostamiestyje. Anot moters, žmonės čia – labai vieningi.
„Mano vyras taip pat tarnauja 28-oje brigadoje. Vykdo savo užduotis. Tėvai irgi nepaliko Ukrainos. Sesuo, mažieji – visi jie kartu. Jie daro ką kita. Maskuojančius tinklus pina. Visi prisideda. Kiekvienas civilis, net vaikai“, – kalbėjo ji.
Pati moteris – karo medikė. Dabar ji atsakinga už karių aprūpinimą.
„Daug prisidėjo prie kariuomenės, nebuvome pasiruošę jų aprengti. Liemenės, šalmai, racijos. Pas mus eilės prie šauktinių punktų. Rūpinuosi koordinacija, mūsų naujų karių aprūpinimu.“
Lora sako, kad ukrainiečiams ryžto kovoti tikrai netrūksta.
„Iš kur turiu jėgų? Nežinau… Žemė. Mūsų žemė, kurios niekam neatiduosime.“
Odesos operos ir baleto teatras, kaip ir daugelis uostamiesčio gatvių ir pastatų, taip atrodo jau ne pirmą kartą – smėlio maišų ir gelžgalių barikadomis ukrainiečiai Antrojo pasaulinio karo metais savo mylimą miestą saugojo nuo nacių.
Į Odesą patraukė ir Natalija iš Chersono. Anksčiau ji slėpėsi kaime netoli jo.
„Rusų kariai ėjo į namus, tikrino su kažkokias sąrašais. Blokpostus įrengė. Chersono pusėje pravažiavimo nėra“, – sakė ukrainietė Natalija.
Ir priduria, kad kai kuriose teritorijose okupantai jau bando įvesti savo tvarką.
„Melitopolyje paskelbė, kad bus nuo kažkurios kovo dienos rubliai, bet kol kas visur grivinos.“
Tiesa, su Natalija mums pavyksta pasišnekėti vos minutę – pokalbis greitai nutrūksta, mat Odesoje įsijungia pavojaus sirenos.
„Pas mus čia oro antskrydžio perspėjimas, dabar reikia eiti, jeigu galima truputį vėliau, gerai?“
O kokia gi ukrainiečių gynyba be muzikos. Netoli operos ir baleto teatro du Ukrainos kariai Putinui siunčia dainą.
Kovoja ir likę Kyjive, kurio gyventojai niekad nežino, ko tikėtis. Štai kaip šiandien atrodo Kyjivo daugiabutis po rusų atakų. Būtent dėl tokių išpuolių mūsų pašnekovas Ivanas iš sostinės išgabeno savo šeimą, tačiau pats liko. Pasakoja, kad miega ten, kur pavyksta ir vos po kelias valandas per parą. Tačiau vyro veide stiprybė kur kas ryškesnė nei nuovargis.
„Mes nesilaikome. Mes stengiamės visomis jėgomis padėti, kad toliau kovotų“, – kalbėjo Kijivo gyventojas Ivanas.
Ir dalijasi, kokios pagalbos dabar labiausiai reikia.
„Be medicinos ir humanitarinės pagalbos, jau aktyviai užsiimame neperšaunamomis liemenėmis. Daug pažįstamų siuva. Perkame už savo pinigus, vežame draugams.“
Okupantai nesustoja bomborduoti sostinės, gyventojai toliau iš jos traukiasi. Mūsų kalbinta Marija teigia, kad palikti mylimo Kyjivo neplanavo, tačiau turėjo išvykti dėl septintą mėnesį nėščios marčios. O ir rusų kariai buvo įsikūrę netoli jų namų. Vėliau paaiškėjo, kad ji per plauką išvengė baisiausio košmaro – vos jai išvykus rusai subombordavo kaimynų namą.
„Viskas nukrito, gabalai į mūsų namą, į mūsų kiemą. Karas čia. Ir karas visur“, – kalbėjo Marija iš Kijivo.
Dabar moteris glaudžiasi pas pažįstamą – Ukrainos Vakaruose, maždaug už 100 kilometrų nuo Lvivo. Ir prašo tik vieno – nebeleisti Putinui pralieti daugiau nekaltų ukrainiečių kraujo.
„Kiek reikia gyvenimų ukrainiečių paguldyti į žemę, kiek dar vaikų, kiek reikia ašarų, kad pasaulis suprastų, kad mes tokie kaip ir jūs, čia tokie patys žmonės ukrainiečiai, pas mus toks pat kraujas, toks pats svarbus gyvenimas kaip ir kiekvieno kito europiečio.“
Iš Kyjivo neplanavo išvykti ir Kate. Tačiau nesiliaujant bombordavimams, dėl saugumo delsti nebegalėjo. Mergina baigė mokslus Lietuvoje, tad prieš dvi savaites čia ir atvyko. Dabar ji į anglų kalbą verčia ukrainiečių kanalų žinias ir taip padeda skleisti svarbiausią informaciją. Tačiau karo talžomoje Ukrainoje liko merginos šeima, dėl kurios ji labai išgyvena.
Ukrainiečiai toliau demonstruoja pavydėtiną dvasią. Minia gyventojų tiesiog priverčia okupantų šarvuotą techniką važiuoti atgal.
