Vyrai savo užnugaryje paliko Čiukotkos – labiausiai į rytus nutolusios Rusijos provincijos – pakrantę (ji yra taip nutolusi, kad dažnai net nėra įtraukiama į pasaulio žemėlapius). Jie išgyveno smarkias audras ir kažkaip sugebėjo likti neaptikti šiame militarizuotame Rusijos regione. Dabar jie buvo nepaprastai arti savo beveik 500 kilometrų odisėjos pabaigos. Aliaska buvo vos už 30-ies kilometrų.
Tada Sergejus tolumoje pamatė tai, dėl ko suvirpėjo jo širdis – baltas didžiulių bangų kepures. Jis patikrino telefone įdiegtą orų programėlę ir pamatė, kad jie tuoj papuls į audrą. Tai buvo ta pati audra, su kuria jie susidūrė prieš kelias dienas. Tąkart jie skubiai grįžo į krantą, kur praleido tris nervingas dienas, laukdami, kol orai nurims.
Dabar, skubėdami kuo greičiau pabėgti iš Rusijos, jie netyčia pasivijo savo priešą. Mažytė Maksimo valtis nebuvo sutverta atlaikyti milžiniškų bangų, grasinusių ją užtvindyti arba apversti.
Bangoms pradėjus daužyti valties korpusą ir apipurškus Sergejų vandeniu, valtis pradėjo svyruoti. Jei jie galėtų grįžti į krantą, dabar tam būtų pats metas. Šį kartą jie plaukė tiesiai į audrą. „Mes net negalvojome apsisukti“, – prisimena Sergejus. Jis prieš kelis mėnesius jau bandė kirsti šią perėją vienas, tačiau tą kartą jis turėjo parplaukti atgal dėl stipraus vėjo. Jis ir Maksimas žinojo, kad kitos progos gali nebebūti. Jie turėjo pasirinkti: atiduoti savo likimus Rusijos kariuomenės malonei arba plaukti toliau. Jie pasirinko audrą.
Prieš aštuonias dienas, rugsėjo 26-ąją, kažkas garsiai pasibeldė į Sergejaus duris. Jis žinojo, kas stovi už jų – jam net nereikėjo jų atidaryti. Pastarosiomis dienomis visi Egvekinoto, uostamiesčio Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, vyrai girdėjo tą patį beldimą. Valdžia šaukė vyrus į karą prieš Ukrainą. Sergejus, neaukštas vyriškis didelėmis rudomis akimis ir tankiais antakiais, nenorėjo su tuo turėti nieko bendra. Kai beldimas liovėsi, o žingsniai kitoje durų pusėję nutolo, jis pažvelgė pro langą ir pamatė į automobilį įsėdančius žaliomis karinėmis uniformomis vilkinčius vyrą ir moterį. Staiga jį apėmė baimė. (Kalbinti vyrai nenorėjo atskleisti savo pavardžių, bijodami, kad taip kils pavojus jų šeimoms).
Jis paskambino savo draugui Maksimui ir paprašė, kad šis kuo skubiau atvažiuotų. Nepaaiškino kodėl – apie tokius dalykus telefonu geriau nediskutuoti – tačiau Maksimas viską suprato net be jokių užuominų. Kiek anksčiau tą patį rytą, tomis pačiomis žaliomis uniformomis dėvintys asmenys pasibeldė ir į jo duris. Jis irgi jų neatidarė.
Sergejus ir Maksimas vienas kitą pažįsta dar nuo paauglystės. Jų ryšį per daugelį metų sustiprino bendras tikėjimas, kad Rusijos valstybė yra iškreipta. Abu vyrai manė, kad karas Ukrainoje buvo ne tik beprasmis, bet ir žiaurus. Jie net negalėjo įsivaizduoti savęs kovojant už valdžią, kurią niekino. Atvykus Maksimui, Sergejus pasiūlė drastišką sprendimą: jie bėgs į Aliaską, perplaukdami Beringo jūrą Maksimo žvejo valtimi.
Sergejus jau turėjo bėdų su teisėsauga. Maksimas – drovus vyras su slenkančiais juodais plaukais ir aknės randų numargintais skruostais – savo politines pažiūras visuomet pasilikdavo sau, o Sergejus – ne. Visi 3 000 Egvekinoto gyventojų žinojo, ką galvoja Sergejus. Šis sunkvežimio vairuotojas, įkūręs nuosavą pervežimo įmonę, ragino miestiečius kovoti prieš valstybės korupciją, apkaltindamas vyriausybines agentūras vagiant keliams tiesti skirtus pinigus. Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, jis savo dėmesį nukreipė į mokytojus ir bibliotekininkus – valstybės tarnautojus, kuriems pavesta skleisti valstybės propagandą – kurių karo pateisinimas jam neatrodė įtikinamas. Jis pasiūlė savo versiją: Vladimiras Putinas tikėjosi, kad Ukrainos užkariavimas įtvirtins jo galią.
Pernai birželį policija nusprendė, kad Sergejus prisikalbėjo pakankamai. Jie išsivedė vyrą iš lėktuvo ir sulaikė dviem paroms, per kurias jis buvo tardomas dėl jo veiklos ir tariamų ryšių su Alekseju Navalnu – įkalintu V. Putino priešininku (tiesa, pats Sergejus neigia bendraujantis su A. Navalnu).
Rugpjūčio mėnesį vidaus saugumo agentūra FSB, pakeitusi ankstesnę KGB, apkaltino Sergejų ekstremizmu ir nurodė jam nepalikti Egvekinoto be leidimo. Būtent tuomet jis nusprendė bėgti. Jis bandė bėgti dar prieš mobilizaciją: vyras planavo vienas nedideliu burlaiviu nuplaukti į Aliaską, tačiau stiprus vėjas privertė jį grįžti atgal. Galvoje vis dar skambant to ryto beldimui į duris, jis nusprendė pabandyti dar kartą. Maksimas sutiko vykti su juo. Jam atrodė, kad jis gali arba žūti Ukrainoje, arba pabandyti pabėgti į Ameriką. „Nebuvo jokio pasirinkimo“, – sakė jis.
Per ateinančias tris dienas vyrai ruošėsi. Jų tikslas – Šv. Lauryno sala prie vakarinės Aliaskos pakrantės – buvo už beveik 500 kilometrų. Maksimas ruošė mažytę valtį jų beprotiškai kelionei. Jis pasirūpino atsargomis: duona, dešrelėmis, kiaušiniais, arbata, kava, sausainiais, cigarečių pakeliais ir, žinoma, kuru. Abu jie nutraukė savo darbo susitarimus, atidavė turtą ir, negalėdami pakeisti savo rublių į dolerius, pervedė visas santaupas savo draugams ir artimiesiems.
Sergejus nuolat klausėsi, ar nepasigirs dar vienas beldimas į jo duris. Jis galvojo apie visus ankstesnius savo pokalbius, bijodamas, kad galėjo išsiduoti. Jie nusprendė niekam nesakyti apie savo planus, išskyrus vienai iš savo dukterų, kuri gyvena toli nuo jų – Sibiro mieste Omske. Sergejus pasakojo, kad dauguma jo miesto gyventojų tikėjo valstybine propaganda, todėl jiems būtų „vienas malonumas tave pagauti ir paskelbti išdaviku, priešu.“
Kiekvienos įtemptos dienos pabaigoje Sergejus gerdavo stiprų alų. Mūsų interviu metu, norėdamas pademonstruoti savo stiprumą, jis trenkė sau į veidą. Per vakarą jis išgerdavo apie 15 butelių alaus – daugiau nei kada nors gyvenime. Galiausiai, rugsėjo 29-ąją, 16 valandą, jie įsėdo į Maksimo valtį ir išplaukė.
Kol vienas vairavo, kitas budėjo. Jie laikėsi arti Čiukotkos pusiasalio pakrantės. Iš pradžių jų matomas kraštovaizdis jiems buvo pažįstamas. Jie užaugo šiuose vandenyse, kuriuose Maksimas žvejodavo beveik kasdien. Čia jūra knibždėte knibžda orkų, vėplių ir banginių. Vakarus jie leisdavo krante. Pirmą naktį jie pasiliko su Maksimo artimaisiais, o antrą – su Sergejaus pažįstamais. Po to jie statydavosi palapines laukinėje gamtoje. Kai kas nors jų paklausdavo, kur jie plaukia, vyrai pasakojo tą pačią istoriją: jie ieško negyvų vėplių, kad galėtų parduoti jų iltis. Valtyje vyrai kalbėdavosi nedaug. „Mums rūpėjo tik tai, kad liktume nepagauti“, – sakė Sergejus.
Jie ypač nerimavo dėl antrosios kelionės pusės. Chukotkos pakrantėje yra daug stiprių įtvirtinimų. Jų maršrutas keliavo pro miestus, kuriuose gausu pasieniečių. Jie ėmėsi atsargumo priemonių, pavyzdžiui, išjungė savo telefonus, kad nebūtų aptikti jų signalai. Tačiau jų kelionei tęsiantis be jokių trikdžių, vyrams susidarė įspūdis, kad tarnybos tiesiog nekreipia į juos dėmesio. Sergejus mano, kad pareigūnai nesitikėjo, jog kas nors gali pamėginti taip kirsti Beringo jūrą.
Tuomet atėjo audra. Sergejus pastebėjo, kad valtyje kaupiasi vanduo. Triumo pompa nuolat ūžė. Vienu metu jie buvo mėtomi tarp dviejų vandens sienų. Sergejus užsimerkė ir pagalvojo: „Aš neturėčiau čia būti, tai nėra vieta, kurioje reiktų būti žmonėms.“ Jie išgyveno tik Maksimo dėka – jis pasirūpino, kad jie išvengtų pačių blogiausių audros vietų.
Po kelių valandų jie įveikė audrą ir įplaukė į Amerikos vandenis. Jie pagaliau galėjo atsikvėpti. Pasakodamas apie kelionę, Sergejus pačias sunkiausias situacijas stengėsi sumenkinti niūriu humoru. Tačiau prisimindamas akimirką, kai jis pirmą kartą pamatė Šv. Lauryno salą, jis stabtelėjo ir apimtas emocijų greitai nubraukė ašarą. Žurnalistui paklausus, ką jis galvoja apie Ameriką, Sergejus atsakė taip: „Mes žinojome, kad tai yra laisva šalis su veikiančiais įstatymais“.
Jie pasiekė Gambell miestelį, kur daugybė žmonių atvyko pažiūrėti į šiuos nepažįstamuosius. Iš pradžių vietiniai, žiūrėdami į vyrų kamufliažines striukes, pamanė, kad tai rusų kariai. Tačiau naudodamiesi „Google“ vertėju vyrai paaiškino, kad jie ieško politinio prieglobsčio. Minia į tai atsakė šiltai: „Sveiki atvykę į Ameriką, – sakė jie duodami atvykėliams picos ir sulčių. – Dabar jūs saugūs.“
Jų palengvėjimas greitai baigėsi. Gambelio policijos pareigūnai paaiškino, kad turi juos sulaikyti. Kitą dieną imigracijos ir muitinės tarnybos dviem naktims įkalino vyrus didžiausio Aliaskos miesto Ankoridžo kalėjime, o vėliau perkėlė juos į sulaikymo centrą Takomoje, Vašingtone. „Jie net neleido mums parūkyti“, – sakė Sergejus.
Ankoridže juos aplankė vienas Aliaskos senatorių – Danas Sullivanas. Pasak Maksimo, jis pasakė: „Jums prireiks šiek tiek kantrybės.“ Amerika yra įsipareigojusi suteikti prieglobstį tiems, kurie bėga nuo persekiojimo. Tačiau pastaraisiais metais toks „prieglobstis“ buvo aiškinamas itin siaura prasme – daugelis prieglobsčio prašytojų iš pradžių yra sulaikomi. Kai kurie jų nėra paleidžiami ištisus mėnesius ar net kelerius metus. Sergejui ir Maksimui to niekas nepaaiškino. „Mes nežinojome, ką reiškia „šiek tiek“, – teigė Maksimas.
Jie kelis mėnesius praleido viename dideliame kambaryje su 70 kitų sulaikytųjų. Valgė pupeles su ryžiais, ryžius su pupelėmis ir skaitė visas rusiškas knygas, kurias tik galėjo rasti. Du kartus per mėnesį bibliotekininkė pristatydavo naujų knygų. „Tai būdavo tikra šventė“, – sakė Sergejus. Jie mėgavosi klasika: Dostojevskiu, Puškinu ir Tolstojumi.
Po daugiau nei trijų mėnesių areštinėje abu buvo paleisti už užstatą – Sergejus buvo paleistas sausio 13 dieną, o Maksimas po penkių dienų. Juos parėmė ir apgyvendino pabėgėlius iš Ukrainos ir Rusijos globojantis Takomoje gyvenantis kunigas iš Ukrainos. Jie mandagiai paprieštarauja, kai jiems padedantis savanoris atsiprašo už Amerikos vyriausybės elgesį su jais. „Jokių problemų, viskas yra gerai“, – angliškai atsako Sergejus. Jis sutinka, kad Amerikos vyriausybė turi žinoti, kas kerta jų šalies sienas. Tačiau paspaustas, jis atskleidė savo tikruosius jausmus: „Tai pasibjaurėtina. Niekada nemaniau, kad man gali nutikti kažkas panašaus“.
Vyrai mieliau galvoja apie ateitį. „Mes puoselėjame savo viltis“, – atsakė Sergejus. Po kelių mėnesių jie jau galės ieškotis darbo. Iš pradžių jie galvojo persikelti į Ankoridžą, kur vyrauja jiems pažįstamas arktinis klimatas. „Mes esame šiaurės žmonės“, – teigė Sergejus. Tačiau verslininko gyslelę turintis Sergejus dabar tikina eisiąs ten, kur yra „pasiūla ir paklausa“. Neseniai sulaikymo centrą palikęs vyras jau yra kupinas verslo idėjų. Pastebėjęs didžiulį plastiko ir aliuminio atliekų kiekį Takomoje, jis nori sukurti perdirbimo schemą. Maksimo ambicijos yra kiek mažesnės. Jis tenori atgauti savo žvejo valtį.
