Vis dėlto, Vokietijos kelias iki sprendimo buvo ilgas ir palydėtas aštrios retorikos tiek vidaus politikoje, tiek diplomatiniu lygmeniu.
Apie tai, kodėl Vokietija dvejojo suteikti tankus Ukrainai laidoje „Dėmesio centre“ kalbėjo krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ir Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala.
Laidos svečiai teigia, kad priežasčių, kodėl Vokietijai prireikė laiko apsispręsti dėl tiekiamų ginklų, yra ne viena. A. Anušauskas teigia, kad pirmiausia tai lėmė vidaus politikos priežastys.
„Vis dėlto, vidaus politinės permainos partijose yra akivaizdžios, vidiniai politiniai sparnai egzistuoja ir, be abejo, tai neskatino to proceso. Bet, aš manau, kad Vokietijos padaryti žingsniai jau vasario-kovo mėnesiais signalizavo, kad po tam tikro laiko bus pasiekti lūžiai ir, žingsnis po žingsnio, buvo pasiektas rezultatas“, – sako A. Anušauskas.
L. Kojala teigia, kad tam įtakos turėjo ir visuomenės spaudimas.
„Manau, kad visuomenės spaudimas taip pat suvaidino vaidmenį. Šiandien parlamente O. Scholzo klausė, kaip jis jaučiasi priimdamas sprendimą, kuriam didelė dalis Vokietijos gyventojų nepritaria, kurie galbūt baiminasi, kad tai nulems eskalaciją su NATO šalimis, galbūt baimindamiesi, kad yra perrašomos tam tikros istorinės ribos.
Labai aštri retorika buvo Vokietijoje ir tarp valdančiosios daugumos, O. Scholzas sulaukė daug kritikos, nes, panašu, kad visi laukė jo sprendimo.
Manau, kad turime tai įvertinti kaip labai didelį progresą ir konstatuoti faktą, kad Europos šalys, tikėkimės, perrašo savo gynybos politiką. Nes, turbūt, dalis to, kad parama iš Europos šalių nėra tokia didelė ar tokia sparti, kaip mes norėtume, yra sąlygojama daugybės metų neinvestavimo į gynybą ir ribota kai kurių išteklių šią akimirką, kai Ukrainai yra reikalinga parama“, – kalbėjo L. Kojala.
Pasak A. Anušausko, kai kurios valstybės užtrunka priimti sprendimus dėl ginkluotės perdavimo, nes kalbama apie karines technologijas, o Ukraina šiuo metu de facto tampa daugelio NATO technologijų valdytoja.
„Dabar dalis šalių tikrai sprendžia rimtai ir aviacinės technikos davimą. Tai nėra paprastas dalykas, tai yra technologijos. Tai yra daugelis dalykų, kurių paprastai žmonės nevertina. Tai yra logistinis paketas, visos technologijos, apmokymai. Ukraina de facto tampa daugelio NATO technologijų valdytoja. Ir šitoje vietoje šalys daro apsisprendimus po truputį, kaip dauguma sako – per lėtai“, – sako A. Anušauskas.
Pasak L. Kojalos, Vokietija per šiuos metus ginkluotės teikime padarė milžinišką progresą.
„Aš prisimenu tai, kas buvo prieš metus, kai Vokietija davė 5 tūkst. šalmų, o dabar duoda tankus. Todėl matome milžinišką progresą. Ir tikriausiai patys vokiečiai nesitikėjo, kiek toli jie bus pažengę, bet, manau, pats O. Scholzas parlamente labai aiškiai atsakė: Rusijos imerializmas reikalauja atsako ir mes tą atsaką privalome duoti, kitaip grėsmė kyla ne tik Ukrainai, bet ir kitoms šalims“, – sako L. Kojala.
