„Nėra patikimos informacijos, kad jis ten guli“, – sakė jo sesuo Tanja Kolomiets, kalbėdama į Rytus nuo Kyjivo esančiame Poltavos regione. Jos balse buvo galima justi stresą. Galbūt brolis vis dar yra gyvas.
Praėjusį mėnesį Ukrainos valdžia pranešė, kad be žinios yra dingę šiek tiek daugiau nei 7 000 karių. Šeimos desperatiškai trokšta naujienų, tačiau sudėtingos biurokratinės procedūros sukuria tam tikrą miglą bei yra labai lėtos.
Anatolijus Ostapenko, Ukrainos parlamento Veteranų reikalų komiteto narys, nori, kad vyriausybė stengtųsi labiau. „Jei valstybė sutelkia karius, ji turėtų būti atsakinga už problemos sprendimą jiems dingus“, – sako jis.
Pagal galiojančias taisykles, be žinios dingusiems Ukrainos kariams yra taikomos tos pačios procedūros, kaip ir dingusiems civiliams. Šeima turi pranešti apie dingusį asmenį ir sekti tyrimo eigą. A. Ostapenko įsitikinimu, ši sistema turėjo būti reformuota dar prieš daugelį metų.
Per 48 valandas T. Kolomiets tėvai gavo pranešimą iš vietos karinės registracijos biuro, kad Vania buvo įtrauktas į dingusiųjų asmenų sąrašą. Tačiau neaišku, kas laukia toliau. „Nežinome, į ką kreiptis, į kurias duris belstis“, – sakė T. Kolomiets.
Teoriškai, šeimos pirmiausia turi užregistruoti savo dingusius artimuosius Nacionalinėje policijoje, kur yra sukuriama byla, kuri vėliau gali būti perduota vidaus saugumo tarnybai SBU arba karinės žvalgybos tarnybai GUR tolesniam tyrimui. Laikinai okupuotų teritorijų reintegracijos ministerija yra atsakinga už visų dingusių asmenų – kariškių, civilių ar vaikų – paieškos koordinavimą. Tačiau praktiškai veikia daugybė agentūrų, kurių jurisdikcijos, ištekliai ir kompetencijos persidengia. „Jei atvirai, aš nežinau, kas turėtų ištirti šią bylą“, – atviravo T. Kolomiets.
Kiti susiduria su panašiomis biurokratinėmis problemomis. Praėjusių metų birželį netoli Severodonecko Luhanske buvo nužudytas Galynos Vasilevič vyras – keli jo padalinio kariai matė, jog jis buvo numuštas tanko sviedinio. Tačiau kadangi jo kūnas nebuvo rastas, jis buvo įtrauktas į dingusiųjų sąrašą. Prieš perduodant bylą prokuratūrai, turėjo būti atliktas karinis tyrimas, kur jo statusas buvo pakeistas iš „dingęs“ į „nužudytas Rusijos Federacijos okupuotoje teritorijoje“. Tada G. Vasylevič turėjo samdyti advokatą, kad gautų mirties liudijimą. „Dokumentų laukėme labai ilgą laiką“, – sakė ji.
„Biurokratija yra siaubinga“, – pripažįsta A. Ostapenko. Jis pasakojo, kad kai į jį kreipiasi pagalbos ieškančios šeimos, jos dažniausiai skundžiasi komunikacijos trūkumu.
„Jie jaučiasi pasiklydę, – sakė A. Ostapenko. – Jie nuvyksta į policijos komisariatą pasikalbėti su tyrėju ir jiems būna pasakoma, kad jis dar nėra atvykęs arba, kad jis ką tik išėjo“. Šeimos kreipiasi į visus: kariuomenės vadus, kariuomenės generalinį štabą, kariuomenės civilinių ir karinių ryšių departamentą, ministerijas, vietos morgus. Karštosios linijos neatsiliepia į skambučius, bylos lieka atviros, persiunčiamos, jie laukia. A. Ostapenko žino vieną motiną, kuri devynis mėnesius laukė, kol jos sūnus, Mariupolyje dingęs nacionalinės gvardijos karys, bus oficialiai paskelbtas dingusiu.
Šeimos dažnai yra priverstos imtis detektyvų vaidmens: artimieji analizuoja internete plintančius vaizdo įrašus, kuriuose matyti sulysę ir susikūprinę karo belaisviai, jie skelbia informaciją apie savo dingusius artimuosius socialiniuose tinkluose, taip rizikuodamos patekti į Rusijos sukčių, siūlančių informaciją už pinigus, pinkles. G. Vasylevič atidžiai peržiūrėjo mirusiųjų kūnų, išvežtų iš Rusijos, nuotraukas: „Jie jau buvo yrantys. Padidinau nuotraukas, atidžiai tyrinėjau jų veidus, dantis“.
„Emociškai tai labai sudėtinga, – tikina A. Ostapenko. – Jie tikėjosi, kad ši darbą padarys tyrėjai. Vietoj to, jie turi išgyventi šį siaubą“.
Dažnai kūnai gali būti identifikuoti tik atlikus DNR tyrimą. Tačiau laboratorijos yra perkrautos, rezultatai gali kelis mėnesius vėluoti. Tarptautinė dingusių asmenų komisija – Hagoje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija, po Bosnijos karo sukūrusi kūnų atpažinimo protokolus – siūlo savo išteklius, tačiau Ukrainos valdžia neskuba pasirašyti šio susitarimo.
T. Kolomiets vyras yra pareigūnas jos brolio padalinyje, taigi jos šeima bent jau žino, kad yra dedamos pastangos siekiant išsiaiškinti, kas atsitiko. Ji tikisi, kad jiems pavyks nustatyti vietą, kurioje jis buvo paskutinį kartą matytas. Po dešimties mėnesių teisinių kančių, G. Vasylevič dabar gali pretenduoti į jai ir jos vaikams priklausančias valstybės pašalpas, o vyro garbei ji prie lango pasodino persiką. „Mano vyras mėgo sodinti medžius, – sakė ji. – Medis augs ir aš tai matysiu“.
