Klasėje, kurios sienas bjauroja drėgmės paliktos dėmės, susigrūdę apie 30 bakalauro studentų. Jie atvyko iš įvairiausių Rusijos vietų: Vladivostoko, Sibiro, Arkties. Šis institutas nėra prestižiškiausia Maskvos žurnalistikos mokykla, tačiau ji yra viena iš labiausiai prieinamų.
Kai kuriems jauniems žmonėms karjera besiplečiančiame Rusijos valstybinės žiniasklaidos aparate atrodo kaip geriausias būdas pabėgti nuo nuobodaus gyvenimo provincijoje. Gerai finansuojamos šalies naujienų agentūros pateikia Kremliaus naratyvą pačiais įvairiausiais pavidalais, o kad atrodytų, jog žmonės turi pasirinkimą, jiems reikia daug darbuotojų. Rusijoje veikia viena žiniasklaidos organizacija, kuri tikina įdarbinusi daugiau nei 22 tūkst. žmonių.
Institutas veikia kaip šios imperijos palaikytojas – jame būsimi žurnalistai mokosi redaguoti, filmuoti, jiems dėstomi tyrimų metodai. J. Koto dėstomas „Informacijos saugumo“ dalykas yra privalomas. Pagal programą, studentai turėtų būti mokomi, kaip pranešti tarptautines naujienas, tačiau iš tiesų J. Kotas savo mokiniams dėsto ideologiją, kurią jie turės priimti, jei galiausiai įsidarbins viename iš pagrindinių naujienų kanalų.
Jo klausimas apie tai, ką reiškia būti rusu, yra sutinkamas tyla. Galiausiai vienas jaunuolis, pasipuošęs kaklaraiščiu ir neoriginaliu „Lacoste“ prekės ženklą imituojančiu megztiniu, pateikia savo atsakymą. „Turėti išskirtinį patriotizmo suvokimą?“, – J. Kotas pritariamai sušunka, o tai, atrodo, paskatina kitus. „Dostojevskis“, – pasako jauna mergina rožine ir mėlyna spalvomis dažytais plaukais. „Taip!“, – atsako dėstytojas. „Imperija!“, – džiaugsmingai sušunka kitas vaikinas. „Taip!“
Vengdamas užrašų ar skaidrių, J. Kotas pradeda pasakoti apie caro istoriją, karo Ukrainoje priežastis ir stačiatikių krikščionybės principus. Jis mano, kad pastarieji yra ypač svarbūs žurnalistiniam išsilavinimui. J. Kotas pabrėžia, kad Ukraina – kurioje jis gimė ir užaugo – visada buvo didesnės Rusijos dalis.
„Rusijos civilizacija yra pagrįsta tūkstantmečius skaičiuojančia istorija ir kultūra“, – sako jis. Dvi klasėje sėdinčios merginos apsikeičia niūriais žvilgsniais, tarsi jau anksčiau būtų girdėjusios šią kalbą. Amerika ir Europa, savo mokiniams pasakojo J. Kotas, yra pasiryžusios išnaikinti šią savitą Rusijos civilizaciją. Jo įsitikinimu, Vakarai nebeturi vertybių, o tėviškai šypsodamasis pirmoje eilėje sėdintiems studentams jis pareiškia: „Priešingai nei mūsų rusų merginos, kurios vis dar yra gražios ir nedėvi trumpų sijonų“.
Sunku pasakyti, ar studentai į jį žiūri rimtai. Kaip ir visi jauni žmonės pasaulyje, jie daugiausia laiko praleido žiūrėdami į savo mobiliuosius telefonus. Kol J. Kotas postringauja, pamatau studentę, kuri snaudžia pasidėjusi galvą ant sulenktų savo rankų. Paskaitos pabaigoje J. Kotas užduoda namų darbus: žurnalistikos studentai turi parašyti pastraipą apie caro Nikolajaus II nužudymą ir perskaityti XI a. pamokslą (Rusijos stačiatikių bažnyčia atliko pagrindinį vaidmenį telkiant paramą Vladimirui Putinui ir jo karui).
Po pamokų kalbuosi su J. Koto mokiniais, norėdamas sužinoti, kaip jie vertina savo išsilavinimą. „Jauni žmonės negali susitapatinti su valstybine propaganda, nes ji palaiko sistemą, kuri, kaip visi žino, yra korumpuota ir nesprendžia tikrų problemų, kurias matome aplinkui“, – sako Aleksandras, gana intensyvaus būdo jaunas vyras. Aleksandras iš esmės neprieštarauja karui. Tačiau jis sako, kad tikrosios Rusijos problemos – jaunimo skurdas ir piktnaudžiavimas narkotikais – yra ignoruojamos. Jis nenori dirbti valstybinėje žiniasklaidoje, vietoje to, jis ketina kurti reklaminius vaizdo įrašus provincijos turizmo taryboms.
Tanja, studentė iš vieno didžiųjų Sibiro pramonės miestų, sako, kad šis kursas ją nuvylė. Ji nėra mokoma praktinių įgūdžių, kurių jai reikės, todėl mergina bando juos įgyti kitais būdais. Tanja nenori jungtis ir į valstybinį naujienų fabriką („Kas antra laida valstybiniuose kanaluose yra propaganda“) ir tikisi dirbti pramogų srityje. Tačiau ji nemestų atviro iššūkio J. Kotui. Ji žino, ko reikia, norint baigti mokslus geru pažymiu.
Jei instituto absolventai pasirinks dirbti naujienų srityje, jie, greičiausiai, kurs ne reportažus, o pamokslus. Nors valstybinė televizija transliuoja naujienų reportažus, didžioji dalis programų yra pokalbių laidos, kuriose diskusijų dalyviai valandų valandas diskutuoja vieni su kitais remdamiesi karštligišku ir konkurencingu patriotizmu.
Sunku kiekybiškai įvertinti šių transliacijų poveikį. Daugiausia televizijos žiūrovų yra senyvo amžiaus užkietėję V. Putino gynėjai. Jaunesni rusai naujienas sužino iš interneto, kur jie gali ieškoti bet kurio jiems patinkančio šaltinio, jei tik turi virtualų privatų tinklą, leidžiantį apeiti cenzūrą. Vaizdo įrašai ir straipsniai, paskelbti pranešimų programoje „Telegram“, pateikia tikslesnį Rusijos armijos padėties vaizdą nei oficiali žiniasklaida. Apklausos rodo, kad daugiau nei pusė šalies gyventojų nori taikos derybų.
Propagandos mašinai tikriausiai nepavyksta įtikinti visuomenės, kad pralaimėjimai mūšio lauke iš tiesų yra pergalės. Bet ji sėkmingai palaiko V. Putino reitingus, kurie išlieka nenatūraliai aukšti politikui, įvėlusiam savo šalį į karinį liūną. Vos įsijungę televizorių sužinotumėte, kad Rusija ir jos vertybės yra puolamos galingų jėgų. Toks poreikio kovoti jausmas suartina žiūrovus su jų lyderiu. V. Putinas sumaniai pasirinko stačiatikių bažnyčią, norėdamas įrodyti, kad Rusija laikosi vertybių, kurioms Vakarai prieštarauja. J. Koto paskaita, kad ir kaip gluminanti, tiksliai atspindi oficialųjį naratyvą: Rusija susiduria su egzistencine grėsme iš Vakarų, o kova su šia grėsme yra ne kas kita, kaip šventasis karas.
J. Kotas yra puikiai pasirengęs perduoti šią žinią su reikiamu dramos prieskoniu: prieš 20 metų jis vaidino Ukrainos filmuose, o vėliau pradėjo dirbti prorusiško televizijos kanalo Ukrainoje laidų vedėju. Kai 2013 m. Kyjive kilo protestai, priešinantis Rusijos įtakai, J. Kotas išvyko į Maskvą, kur greitai tapo žiniasklaidos komentatoriumi Ukrainos klausimais. Dabar jis yra nuolatinis populiariausių pokalbių laidų svečias, pasižymėjęs raginimais imtis politikos, kuri net patiems aršiausiems V. Putino šalininkams atrodo per daug radikali, pavyzdžiui, suduoti branduolinį smūgį Vašingtonui.
Su J. Kotu susitinku jo kabinete, papuoštame ortodoksų ikonomis ir V. Putino bei buvusių carų portretais. Jis man pasakoja apie „sveikas“ Rusijos žurnalistikos tradicijas. Jis aiškina, kad Rusija, palyginus su Vakarais, turi pranašesnę žurnalistinę kultūrą, nes ji remiasi: „XVIII a. mokslininko ir rašytojo Michailo Lomonosovo principais“.
Man vis dar lieka neaišku, kaip M. Lomonosovo filosofija daro įtaką Rusijos televizijai, bet J. Kotas jau spėjo savo dėmesį nukreipti kitur. Stengiuosi sekti jo mintis, kai jis pasineria į regiono istoriją, ją vertindamas per ortodoksų tikėjimo prizmę. Galiausiai jis nustoja šnekėti pakankamai ilgai, kad galėčiau jo ko nors paklausti. Kaip jo dėstomas kursas padės studentams kalbėti apie aktualias socialines problemas už karo Ukrainoje ribų, pavyzdžiui, apie klimato kaitą? J. Kotas atkerta, kad jo kursas yra grindžiamas: „Moraliniais dešimties įsakymų imperatyvais“. Bet kuriuo atveju, kaip sakė jis, studentų klimato kaita nedomina.
J. Kotas gali padaryti didelę įtaką savo studentų karjeroms. Jis kai kuriems savo studentams užtikrino darbo vietas valstybės remiamose televizijos stotyse okupuotoje rytų Ukrainoje. Kiti studentai darbo patirties įgavo su jo dokumentiniu filmu – revizionistine Ukrainos istorija. Ji sulaukė daugiau nei 10 000 peržiūrų „YouTube“ platformoje, kur žiūrovai gali spustelėti nuorodą „Paremti Jurijų Kotą“ ir taip suteikti jam finansinę paramą.
Tačiau prieš kelis mėnesius įvykęs incidentas parodė, kad ne visi studentai daro ideologinius kompromisus, būtinus, norint pasinaudoti J. Koto globa. J. Kotas į paskaitą institute atsivedė viešnią – Rusiją palaikančią nuomonės formuotoją iš Vokietijos Aliną Lipp. Rusijos okupuotame Ukrainos regione įsikūrusi A. Lipp skleidžia Kremliaus propagandą apie karą savo „Telegram“ sekėjams.
Renginio vaizdo įraše matyti, kaip ji pasakoja apie savo išgyvenimus fronte, užsisegusi perlų karolius ir dėvėdama džinsus bei tradicinę rusišką skarą. „Rusijos pusėje reikalai labai blogi“, – pradėjo A. Lipp. J. Kotas pertraukia ją patikslindamas: „Rusija laimės, Rusija negali pralaimėti, bet tik įsivaizduokite, kas būtų, jei ji nelaimėtų?“
Pirmosios eilės studentės trumpais marškinėliais ir dideliais auskarais žiūrėjo susižavėjusios. Tačiau auditorijos gale pasigirsta subruzdimas – penki studentai atsistojo ir paliko paskaitą. J. Kotas mostelėjo savo asistentui, kuris nuskubėjo užrakinti durų, taip užkertant kelią kitiems studentams padaryti tą patį.
Tačiau jis susitvardo. „Kitaip nei Vakaruose, Rusijoje tu gali turėti kitokią nuomonę ir net tada tau nieko nenutiks“, – sakė jis likusiems studentams, kurie sėdėjo savo vietose sustingę ir akivaizdžiai įsitempę.
Šį įvykį užfiksavo salėje buvęs žurnalistas, filmavęs reportažą apie A. Lipp. Po paskaitos tas pats žurnalistas išgirdo, kaip J. Kotas pareikalavo kuo greičiau ant jo stalo palikti šių penkių studentų pavardes.
Kai paklausiau J. Koto apie šį incidentą, jis pateikė atsakymą, kuriame atsispindi išskirtinis Rusijos propagandos tikėtinumo ir siurrealizmo derinys. „Jokie jie ne protestuotojai, – pareiškė jis. – Ne, viena iš merginų gavo žinutę. Ji apsipylė ašaromis, o visi kiti išėjo jos paguosti – ką tik mirė jos katė!“
