Vieną 2003 metų žiemos dieną Federalinės saugumo tarnybos pareigūnas, kuris tuo metu buvo paskirtas į Maskvos choralinę sinagogą – jį vadinsiu Olegu, nors vardas pakeistas – pakvietė mane atvykti į policijos nuovadą. Olegas ir jo kolega man pasakė, kad aš – Šveicarijos pilietis – Rusijoje gyvenu su daugkartine verslo viza, o tai yra neteisėta, kadangi esu dvasininkas. Tačiau jie pareiškė, kad yra pasirengę „nepastebėti“ šios problemos, jeigu pradėsiu teikti jiems informaciją. Jie spaudė mane pasirašyti kažkokį dokumentą, bet aš kategoriškai atsisakiau, teigdamas, kad kitų skundimas prieštarauja žydų įstatymams.
Po daugiau nei valandos įkalbinėjimų jie mane paleido. Bet tai mane giliai sukrėtė. Olegas bandė mane perkalbėti dar du kartus. Kartą jis gatvėje sustabdė mano automobilį – nuo tos akimirkos supratau, kad mano vairuotojas galimai dirba su FSB. Po dvejų metų, 2005-aisiais, buvau išvarytas iš Rusijos. Tikėtina, jog tai susiję su mano atsisakymu bendradarbiauti su žvalgybos agentūromis. Galiausiai galėjau grįžti tik po to, kai įsikišo tuometinis Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi.
Nuo to laiko sužinojau apie daugybę kitų bandymų įdarbinti mano kolegas iš žydų bendruomenės. Negana to, FSB darbuotojai reguliariai stebėjo, lankydavosi ir baugindavo religinių organizacijų vadovus. Keli žydų studentų organizacijų lyderiai buvo pakviesti į FSB biurą Lubiankos aikštėje.
Svarbu paminėti, kad 2000 metais Kremlius užmezgė artimus ryšius su Rusijos žydų bendruomenių federacija (FEOR). Ši partnerystė turėjo kelis tikslus. Visų pirma, taip buvo siekiama parodyti, kad Vladimiras Putinas nėra antisemitas, jam dorojantis su oligarchais, kurių daugelis turėjo žydiškų šaknų (pavyzdžiui, Michailas Fridmanas, Vladimiras Gusinskis, Michailas Chodorkovskis, Borisas Berezovskis).
Antrasis partnerystės su Rusijos žydų bendruomenių federacija tikslas buvo susijęs su Vakarais. V. Putino posūkis į autoritarizmą pradėjo kelti nerimą Vakaruose, taigi ten buvo išsiųsti Rusijos žydų bendruomenių federacijos vadovai, kurie turėjo perduoti vieną svarbią žinią: kad ir koks blogas V. Putinas bebūtų, bet kokia alternatyva būtų dar blogesnė, nes žydai būtų persekiojami. 2012 metais, kai V. Putino sprendimas grįžti į valdžią sukėlė masinių protestų bangą Maskvoje, Rusijos žydų bendruomenių federacijos rabinai paragino Maskvos žydus susilaikyti nuo dalyvavimo protestuose, taip palaikydami valdžios pastangas depolitizuoti pilietinę visuomenę.
Vėliau, Rusijai užkariavus Krymą ir Rusijos žydams pradėjus protestuoti, Rusijos žydų bendruomenių federacijos lyderiai socialiniuose tinkluose skelbė: „Žydai, nesikiškite – tai ne mūsų kova.“
Rusijos propagandinis naratyvas apie kovą su Ukrainos neonaciais yra pastebimas ir Rusijos žydų bendruomenių federacijos įkurtame Tolerancijos muziejuje, kur daugiausia dėmesio yra Antrajam pasauliniam karui. Šis muziejus buvo ne kartą panaudotas platinti idėjai, kad karas prieš Ukrainą yra karas prieš nacizmo atgimimą. Šią mintį pasakė rabinas, Rusijos žydų bendruomenių federacijos prezidentas Aleksandras Boroda, išreikšdamas savo palaikymą karui. Rusijos žydų bendruomenių federacijos seserinės organizacijos už Rusijos ribų, tokios kaip „Chabad“, apie tai neužsiminė nė puse žodžio.
Nors Kremliui iš dalies pavyko perimti Rusijos žydų bendruomenės kontrolę ir ja pasinaudoti, FSB tęsė savo kovą prieš rabinus, dažniausiai kilusius iš užsienio. Per pastarąjį dešimtmetį Rusijos institucijos iš šalies išvijo daugiau nei 11 rabinų, nesilaikiusių partijos linijos, kurios įgyvendinimą prižiūrėjo FSB ir kurią sumodeliavo Rusijos stačiatikių bažnyčia.
Išties Rusijos stačiatikių bažnyčia suvaidino esminį vaidmenį Kremliaus kare su Ukraina, o pasauliui minint pirmąsias Kremliaus invazijos metines, mes turime suprasti, kaip religija yra panaudojama – ir iškreipiama – siekiant pateisinti nusikaltimus žmoniškumui.
„Bet kiek divizijų turi popiežius?“
Tai buvo klausimas, kurį 1944 m. sovietų lyderis Josifas Stalinas uždavė Jungtinės Karalystės ministrui pirmininkui Winstonui Churchilliui Maskvos konferencijoje, kai britų lyderis pasiūlė į kai kurių sprendimų paieškas įtraukti ir popiežių.
Politiniai konfliktai ir karai dažniausiai yra susiję su politiniais, ekonominiais ir teritoriniais nesutarimais, tačiau religijos veiksnys šiuose konfliktuose neturėtų būti ignoruojamas.
Rusijos stačiatikių bažnyčia, kuri po septyniasdešimties metų komunistinio valdymo buvo beveik sunaikinta, savo balsą atgavo 1991 metais, įkūrus Rusijos Federaciją. Tačiau tikrasis jos renesansas prasidėjo 2000 metais, kai į valdžią atėjo V. Putinas. Iki 2020 metų stačiatikiai Rusijoje pastatė tiek bažnyčių ir vienuolynų (maždaug 10 000) kiek jų buvo iki 1917 metų revoliucijos.
Jamesas Billingtonas, JAV Kongreso bibliotekos bibliotekininkas ir Rusijos stačiatikių bažnyčios ekspertas, 10-ojo dešimtmečio pradžioje rašė, kad Bažnyčia turi du pasirinkimus. Ji gali tapti demokratizacijos priemone, skatinančia tikinčiuosius kovoti už geresnį gyvenimą (kaip katalikų ir protestantų bažnyčios Vakarų Europoje), arba ji gali palaikyti autoritarinius valdžios užmojus ir iš to pelnytis, pavyzdžiui, visoje šalyje statyti įmantrias bažnyčias.
Patriarchas Kirilas, V. Putino Rusijos bažnyčios galva, pasirinko antrąjį variantą. Šalyje, kurioje nėra ideologijos, Bažnyčia susijungė su valdžia, kad pateisintų režimo antivakarietišką propagandą ir tam tikru mastu pakeistų komunistų partiją kultūros ir vertybių kūrime. Bažnyčia turėjo suteikti ideologinį pagrindą režimo priešiškumui žmogaus teisių apsaugai, demokratijai ir laisviems rinkimams. Ji turėjo pulti Vakarų paramą gėjų teisėms ir seksualinei asmens laisvei.
Bažnyčios vienijimasis su valstybe Rusijos visuomenės neliko nepastebėtas. 2012 metais grupė „Pussy Riot“ surengė roko muzikos koncertą pagrindinėje Maskvos katedroje. Tiesa, vos po kelių minučių jas sulaikė policija, o jų areštas buvo grindžiamas įstatymo prieš Dievo niekinimą pažeidimu. Taigi milžiniška jaunų žmonių emigracijos banga prasidėjo nuo bažnyčios. Daugeliui laisvai mąstančių rusų šis įvykis tapo įrodymu, kad Bažnyčia visiškai susitapatino su valstybe, kaip buvo caro laikais.
Tačiau pagrindinis Bažnyčios uždavinys tapo dar aiškesnis, kai V. Putinas pakeitė savo retoriką ir Sovietų Sąjungos iširimą pavadino didžiausia XX a. geopolitine katastrofa. Per daugybę karų ir užkariavimų V. Putinas užsibrėžė atkurti Sovietų Sąjungą, nors ir be marksizmo.
Patriarchas tokį planą palaimino dar 2012 metais ir dvasininkija pradėjo naudotis savo religinėmis struktūromis, kad skatintų tikinčiuosius palaikyti prarastų teritorijų grąžinimą Motinai Rusijai. (Didėjant Kremliaus įtakai, Maskvos patriarchato kišimasis į Ukrainos politiką šalies vyriausybei tapo nebepakeliamas, o tai paskatino Ukrainos stačiatikių bažnyčią siekti autokefalijos – tokį žingsnį 2019 metais sausį palaimino Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus II).
Prarastų bažnyčių ir tikinčiųjų grąžinimas Kirilui tapo asmenine problema. Todėl jis tapo garsiausiu invazijos į Ukrainą rėmėju: šiai invazijai (arba „specialiajai operacijai“) jis suteikė šventojo karo statusą ir pažadėjo, kad visų žuvusių karių nuodėmės bus atleistos ir jie pateks į rojų. Karui nepritariantys bažnyčios balsai buvo greitai nutildyti. Metropolitas Hilarionas, išorės santykių vadovas ir, iš esmės, antrasis pagal svarbą asmuo Maskvos patriarchate, dėl jo atsisakymo remti karą buvo ištremtas į stačiatikių užkampį Budapešte, Vengrijoje.
Praėjus dviem savaitėms nuo invazijos į Ukrainą pradžios, aš taip pat nusprendžiau palikti Rusiją, kur tris dešimtmečius tarnavau savo bendruomenei kaip rabinas. Nusprendžiau vykti į Europą, tada į Izraelį. Supratau, kad būsiu spaudžiamas palaikyti karą, o reikšti bet kokį nepritarimą būtų per daug pavojinga. Nuo tada, kai iškeliavau, nesvarbu, kur nuvykčiau, manęs dažnai klausia, kodėl Rusijos stačiatikių bažnyčia ir kitos religinės grupės nesipriešina valdžios sprendimams. Atsakymas yra paprastas ir jis dažnai šokiruoja vakariečius, o štai rytų bloke gyvenusiems žmonėms tai tėra puikiai pažįstama realybė.
Sovietmečiu KGB griežtai kontroliavo religinį gyvenimą ir verbavo daug dvasininkų dirbti valstybės saugumui. Nebuvus aktyviu KGB agentu buvo beveik neįmanoma pasiekti aukštesnio posto kokioje nors religinėje hierarchijoje.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija niekada nepradėjo atgailos proceso, panašaus į tiesos ir susitaikymo komisijas Pietų Afrikoje po apartheido ir pokario Vokietijoje. Rusijoje senieji funkcionieriai liko savo vietose: šiek tiek pakeitę savo retoriką, jie išlaikė daug komunistinio stiliaus elgesio ir politinės kultūros.
Ir nors KGB praktika verbuoti dvasininkus B. Jelcino valdymo metu šiek tiek sumažėjo, naujoji FSB ir ką tik į valdžią atėjęs V. Putinas nusprendė grįžti prie senosios taktikos. FSB vėl pradėjo samdyti visų religijų dvasininkus pasitelkdama grasinimus, šantažą ir manipuliacijas, kad kontroliuotų visas religines grupes.
Rusijos stačiatikių bažnyčios pavaldumo ir įsiskverbimo į žydų bendruomenę jai nepakako. FSB taip pat pasirūpino, kad savo atstovų turėtų ir musulmonų religinėje vadovybėje (maždaug 10 proc. Rusijos piliečių yra musulmonai).
Čečėnijos valdovas Ramzanas Kadyrovas, tam tikra prasme laikomas ir religiniu lyderiu, yra karingas Kremliaus rėmėjas, raginantis imtis ekstremalesnių priemonių prieš Ukrainą. Keletas žymių musulmonų religinių lyderių, įskaitant Rusijos didįjį muftijų Talgatą Tadžuddiną, išreiškė palaikymą karui ir padėjo į fronto linijas išsiųsti daug šauktinių.
Per pastaruosius metus daug mąsčiau apie tai, kodėl Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovai nusprendė pamiršti didelę kainą, kurią jų bažnyčia sumokėjo už tai, kad 1917 metais revoliucijos metu ji buvo visiškai pavaldi valstybei – nugalėję bolševikai suėmė ir į gulagus išsiuntė tūkstančius kunigų. Nemanau, kad ši istorija pasikartos, jei vieną dieną Rusijoje iškils naujas demokratinis režimas, tačiau milijonų žmonių nusisukimas nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios į kitas paklusnumo pasaulietinei valdžiai nesuteptas religines struktūras galimai bus neišvengiamas.
Visi religiniai lyderiai turėtų atsiminti vieną pagrindinį principą: jų didžiausias turtas yra žmonės, ne katedros. O už visišką susijungimą su valstybe reikės sumokėti didelę kainą. Kai tik valstybė ir bažnyčia susivienija, viena iš jų iškyla kaip pavojingai, grėsmingai perteklinė.
