Kai Bučą atkovojo ukrainiečių kariai, gatvės buvo nusėtos žuvusių civilių, įskaitant moteris ir pagyvenusius žmones, kūnais, kai kuriems buvo surištos rankos už nugaros, kai kurie mirė nuo šūvių į pakaušį. Bučos gyventojai „The Insider“ papasakojo, kaip rusų kariškiai šaudė atsitiktinius praeivius, apiplėšdavo namus ir neleisdavo išvažiuoti iš miesto.
Kristina pasakoja:
Tai buvo baisios dienos. Kai tau nepriklauso nei tavo kiemas, nei tavo namai, nei tavo gyvenimas. Nėra elektros, vandens, dujų. Išeiti draudžiama, jei išeisi, tave nušaus. Priešo mašinos įvažiavo į mūsų kiemą. Kovo 5 dieną išdaužė langus, įsibrovė ir atėmė telefonus. 6 dieną jie išvežė tardyti mano tėvą ir vyrą. Jie rado susirašinėjimą ir skambučius su teritorines gynybos atstovais (bandėme išvykti ir bent šiek tiek sužinoti apie situaciją). Jie žiūri viską – įrašus, telegram kanalus, o jei parašei ką nors, kas jiems nepatinka – mirsi.
Aplink namus šaudo į žmones, tai yra baisūs garsai. Dar blogiau nei krentančių bombų garsas. Sėdime rūsyje ir meldžiamės, kad jie grąžintų mūsų artimuosius. Ir mums pasisekė, pas mus atėjo viršila, kuris myli vaikus, ir žinodamas, kad mano trejų metukų dukra yra rūsyje, liepė apgręžti techniką ir negąsdinti vaiko. Jie atnešė vaikams maisto, vandens, saldumynų. Mūsų vyrus grąžino, kariai negalėjo įrodyti jų kaltės.
Šiek tiek anksčiau kadyroviečiai ėjo priešais šią kariškių grupę ir stebuklingai praėjo pro mūsų namus. Viršila pasakė, kad jeigu jie įeitų, mes mirtumėme. Jie keršija už anksčiau sunaikintą jų koloną ir net nesupranta, ką žudyti. Mums pasisekė.
Kitos trys dienos praėjo šaltyje, mes sėdėjome rūsyje su siaubinga baimė, griaudint sviedinių garsams. Į namus buvo atvesti žmonės, pabėgę iš Gostomelio. 15 žmonių. Stengėmės visus pamaitinti. Jei ne mano tėtis, visi būtų alkani.
10 dieną per radiją išgirdome, kad 9 valandą bus atidaromas žalias koridorius, supratome, kad laikas bėgti. Paklausėme, ar galime važiuoti su vaiku. Sakė, kad automobiliu važiuoti negalima – apšaudys. Nusprendėme eiti pėsčiomis. Vežimėlis, balta vėliava, šiek teik daiktų. Jau daugiau nei parą gulinčius civilių lavonus apvažiuodavome su vežimėliu. Vaikui nieko neaiškinau – nežinojau kaip.
Beveik kiekviename kieme yra rusai. Staiga nuskamba komanda „stop!“, ir mes sustingstame iškėlę rankas (vėliau pastebėjome, kad ir dukrytė pakėlė mažytes rankytes). Mus praleido du kontrolės postai, prie trečio apgręžė, pasakė, kad koridorius bus atidaromas 15 valandą. Neviltis. Grįžome ir laukėme. Dar vienas bandymas. Prieš mus važiavo automobilis su civiliais, jis atsitrenkė į miną ir susprogo, iš mašinos beveik nieko neliko, takas priekyje buvo užminuotas. Vyrai ėjo priekyje. Per minas, lavonus, sulūžusią įrangą, tada per pelkę ėjome į laisvę.
Galiausiai mus pasitiko kariai ir perdavė vaikinams iš Nepaprastųjų situacijų ministerijos, sėdome į autobusus ir išvažiavome. Atvykome į Rusijos patikros punktą ir laukėme 4 valandas. Blogos naujienos. Mūsų neįleidžia, teks nakvoti autobuse prie pat kelio.
Temsta, virš mūsų pradeda skraidyti raketos. Radome rūsį, ten buvo moterys ir vaikai, gatvėje buvo labai šalta. Rūsyje sprogo kanalizacija, o mes iki ryto sėdėjome smarvėje, siaube ir šaltyje.
Ryte mūsų kariškiai susitarė, kad mus įsileistų ir šį kartą mums pasisekė. Paskutinis postūmis, priešo patikros punktas, mano širdis ima plakti greičiau ir mes įvažiuojame į savo kariuomenės kontroliuojamą teritoriją.
Esame saugūs, tačiau psichika yra susprogdinta, pasikeitėme, niekas nebebus taip, kaip anksčiau. Stengiamės bendrauti, net šiek tiek pajuokauti, bet užmerkus akis matėme kelią pilną lavonų, ir kaip iškėlę rankas, laukėme jų sprendimo.
Tai, kad mes evakavomės, yra palaima. Bet mano siela ir mintys yra su Buča ir su visais miestais didvyriais, su žmonėmis, kurie negali išvažiuoti, su vaikais, kurie apskritai neturėtų gyventi mirties akivaizdoje.
Jekaterina pasakoja:
Iš Bučos išvykau antrąja karo dieną. Tačiau ten liko mano tėvai ir seserys. Jie buvo laikomi nelaisvėje 4 dienas. Rusai paėmė žmones į nelaisvę kaip gyvus skydus. 6 žmonėms jie davė 1 skardinę pašteto ir 1,5 litro vandens. Tėtis stovėjo eilėje į egzekuciją. Jam labai pasisekė, jį išvežė iš ten, o 10 vaikinų buvo nurengti ir sušaudyti.
Kovo 11 dieną mano šeimą paleido. Jie ėjo gatve, žengdami per civilių lavonus. Jau mėnesį mieste nėra nei dujų, nei elektros, nei vandens. Mūsų rajonas buvo užimtas, o žmonės, kurie išdrįso išeiti į lauką, buvo sušaudomi.
Tėvai pasakoja, kad tarp užpuolikų buvo rusai, buriatai ir baltarusiai. Jie apiplėšia namus, stato savo tankus į kiemus. Paklaustas, kodėl jie atvyko, rusas atsakė norintis išvaduoti ukrainiečius nuo Banderų, o baltarusis – tiesiog vykdo įsakymus. Visi jie jauni – 18-20 metų.
Igoris pasakoja:
Bučoje buvau su sūnumi ir ten sutikau karą. Kovo 3 dieną pas mus atėjo rusų įsibrovėliai. Pasislėpėme namo rūsyje. Labai išsigandome, nežinojome ką daryti, tiesiog sėdėjome ir laukėme. Vakare išgirdome, kad rusai ėmė daužyti kaimyninio namo langus. Supratome, kad jie norėjo kažką pavogti. Visą naktį klausėmės kaip jie išdaužo langus ir išneša daiktus iš namų. Taip sėdėjome iki ryto. Mums atrodė, kad jie važinėja toliau po miestą, o tada iškilo klausimas, ką valgyti, kaip gaminti, kaip apskritai gyventi. Mieste nebuvo nei elektros, nei dujų.
Rusai įkūrė bazę netoli nuo mūsų namų, už pusės kilometro. Tačiau žmonės išėjo iš savo namų ir pradėjo gaminti maistą ant ugnies.
Tada įsibrovėliai atvežė artileriją ir pradėjo šaudyti į Irpiną. Savo akimis mačiau, kaip rusai bombardavo miestą. Gerai, kad nepaklausiau piršlienės, kuri man paskambino ir liepė kraustytis į Irpiną.
Mūsų rajonas nebuvo stipriai bombarduojamas. Turėjome kaimynę. Raketa įskriejo į gretimą pastatą, o skeveldros jai nuplėšė koją. Tą dieną jos sūnus šventė gimtadienį. Kad jo neišgąsdintų, ji ištvėrė skausmą, pati kažkaip sutvarstė koją. Ji skambino gydytojams, o jie pasakė, kad į karo zoną nevažiuos. Ji kankinosi visą naktį, o ryte mirė nukraujavusi.
Po keturių dienų paklausiau jos sūnaus, kaip laikosi jo mama. Jis pasakė, kad mama mirė ir visą šį laiką guli namuose. Iškasėme kapą sode ir palaidojome ją. Pagal galimybes stengėmės palaidoti visus, kuriuos radome, tuos, kurie gulėjo miesto keliuose. Civiliai buvo žudomi kiekvieną dieną. Jausmas buvo toks, kad jie išlieja savo pyktį ant civilių dėl to, kad jų įranga buvo subombarduota.
Kažkuriuo metu jie pradėjo patruliuoti gatvėse, įeidavo į namus, tikrino telefonus. Jie rado vieno vaikino telefone nuotrauką, kuri jiems nepatiko ir dėl to jį nušovė.
Kitą dieną jie nuėjo į patį paskutinį namą gatvėje, prie kurio buvo pastatytos barikados. Jie liepė vyrui išeiti iš namų ir paklausė: „Pas jus barikados stovi, patys jas statėte?“ Ir nelaukę atsakymo nušovė jį.
Drąsūs vietiniai vaikinai pristatė vandenį į miestą. Okupantams tai nepatiko, todėl juos sušaudė. Moteris ruošė maistą savo namo kieme. Pamatė rusus, išsigandusi, pribėgo prie įėjimo, uždarė duris, o jie iš kulkosvaidžių pradėjo į ją šaudyti – nužudė pro duris.
Nežinau, su kuo jie kovoja.
