Iki šių metų gegužės pabaigos (birželio duomenų šalies Vidaus reikalų ministerija (Home office) dar nepaviešino) prašymą dėl leidimo gyventi supaprastinta procedūra pateikė daugiau nei 5,6 mln. ES ir Norvegijos, Islandijos, Lichtenšteino ar Šveicarijos gyventojų. Valdžios institucijos prognozavo, kad tokių žmonių bus 3,7-3,8 mln.
300 tūkst. iš šių 5,6 mln. prašymų – pasikartojantys. Tačiau net ir atmetus juos, prašymų buvo 1,4 karto daugiau negu tikėjosi VRM.
Labiausiai apsiskaičiuota buvo su rumunais: valdžia manė, kad jų Didžiojoje Britanijoje – apie 400 tūkst., o prašymų iki kovo pabaigos, kuomet paskutinį sykį buvo paviešinti duomenys išskirstant pagal valstybes, buvo paduota 918 tūkst.
Tarp šių Rumunijos gyventojų tikriausiai nemažai ir moldavų, daugelis kurių turi rumuniškus pasus, tačiau išaiškinti bent kiek tikslesnį jų skaičių kol kas nėra įmanoma.
Lenkus, tiesa, britai „suskaičiavo“ beveik tiksliai: buvo prognozuojama apie 0,9 mln., o prašymus, pirminiais duomenimis, pateikė 975 tūkst.
Be lenkų ir rumunų, į daugiausiai ES piliečių-migrantų sąrašą pateko Italija (0,5 mln.), Portugalija (376 tūkst.) ir Ispanija (321 tūkst.).
Lietuvių Didžiojoje Britanijoje gyvena mažiausiai 245 tūkst., latvių – 127 tūkst.
Skaičiavo naudojantis apklausomis
Iki Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES, sąjungos piliečiai šalyje gyveno ir dirbo tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir namie – be vizų ir leidimų gyventi, rašoma BBC.
Santykių nutraukimo metu Londonas ir Briuselis susitarė, kad pasistengs sukurti šiems žmonėms kuo mažiau problemų. Šio susitarimo Didžioji Britanija laikėsi skrupulingai: pagal sukurtą specialią sistemą pavadinimu „EU Settlement Scheme“ iki birželio 30 d. bet kuris šalyje gyvenantis ES pilietis galėjo internetu pateikti paraišką pagal supaprastintą tvarką. Užteko pateikti bet kokį įrodymą (pavyzdžiui, banko sąskaitos išrašo), kad nuo 2020-ųjų gruodžio 31 d. žmogus gyveno Didžiojoje Britanijoje – ir sulaukti arba laikino (pre-settled status), arba nuolatinio (settled status) leidimo gyventi. Tai priklausė nuo to, ar žmogus gyveno šalyje mažiau ar daugiau nei penkerius metus.
Milžinišką skirtumą tarp planuotų ir faktinių paraiškų skaičiaus ekspertai aiškina akivaizdžiais „Home office“ skaičiavimo metodologijos trūkumais. Apie tai buvo kalbama dar ir prieš „Brexit“.
Esmė tame, kad valdininkai migrantų skaičių šalyje apskaičiuodavo atsitiktinių apklausų pasienyje pagalba: imigracijos darbuotojai paprasčiausiai paklausdavo žmonių, ar šie neplanuoja likti Didžiojoje Britanijoje gyventi, o gal jau dabar ten gyvena. Didžioje Britanija nebuvo įtraukta į Šengeno erdvę, pasų tikrinimas į ir iš Europos buvo – todėl teorinę tikimybę suskaičiuoti visus atvykstančius žmones turėjo. Tačiau tai niekada nebuvo įgyvendinta.
Kitų institucijų duomenys – pavyzdžiui, užsieniečių gauti medicinos draudimo sistemos numeriai – jau seniai rodė, kad turimi VRM duomenys yra mažų mažiausiai netikslūs. Tačiau „Home Office“ ir toliau rėmėsi „savo turimais skaičiavimais“. Maža to, šiais skaičiais buvo remiamasi ir diskusijų dėl „Brexit“ metu, ginčijantis dėl imigracijos į Didžiąją Britaniją ateities.
Šis ES šalių piliečių, pateikusių prašymą gyventi Didžiojoje Britanijoje, skaičius taip pat nėra galutinis. Visų pirma, dar nėra birželio mėnesio duomenų. Taip pat nėra žinoma, koks skaičius žmonių neprasitęsė savo dokumentų galiojimo Didžiojoje Britanijoje – minimi anglų kalbos nemokantys, menkai išsilavinę ar benamiai. Kita vertus, taip pat daug gali būti jau išvykusių dėl pandemijos asmenų, kurie prieš tai spėjo pateikti prašymą laikinai gyventi Jungtinėje Karalystėje.
