Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas išreiškė didelį susirūpinimą dėl Turkijos veiksmų ir humanitarinės katastrofos regione pavojaus, skelbia portalas „Just Security“.
Kiti žengė dar toliau. Rašydamas prieš pat operacijos „Taikos pavasaris“ pradžią, JAV senatorius Lindsey Grahamas pažadėjo „įvesti abiejų partijų sankcijas Turkijai, jei ji įsiverš į Siriją“, ir „paraginti sustabdyti jos narystę NATO, jei ji užpuls kurdų pajėgas, kurios padėjo JAV sunaikinti ISIS kalifatą“.
Pritardamas šioms nuotaikoms, Atstovų Rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkas atstovas Eliotas Lance Engelis pasiūlė Jungtinėms Valstijoms apsvarstyti galimybę pašalinti Turkiją iš NATO. Spalio 13 d. JAV gynybos sekretorius Markas Esperis atskleidė, kad prieš įsiveržimą jis įspėjo Turkiją, jog jei ji tęs operaciją, tai „pakenks JAV santykiams su Turkija, jų pasilikimui NATO“.
Reikalavimai sustabdyti Turkijos narystę NATO arba apskritai pašalinti ją iš Aljanso buvo išsakyti ir anksčiau, be kita ko, reaguojant į 2016 m. politinį susidorojimą ir sprendimą įsigyti Rusijos oro gynybos sistemą S-400.
Sutartyje nėra nuostatos dėl narystės sustabdymo
Tačiau reikalai nėra tokie paprasti. Daugelio tarptautinių organizacijų steigimo dokumentuose numatyta, kad tam tikromis aplinkybėmis valstybės narės teisės gali būti sustabdytos ir net nutraukta jos narystė. Tokie dokumentai yra Jungtinių Tautų chartija (5 ir 6 straipsniai), Europos Tarybos statutas (8 straipsnis) ir Europos Sąjungos sutartis (7 straipsnis). Deja, Šiaurės Atlanto sutarties tarp jų nėra. Jokia sutarties nuostata nenumato narystės teisių sustabdymo, jau nekalbant apie sąjungininko pašalinimą.
Taigi NATO viduje susirūpinimas dėl atskirų sąjungininkų elgesio pirmiausia sprendžiamas diplomatinėmis priemonėmis, politiniu spaudimu ir ilgalaikiu požiūriu. Kaip sakė Vašingtone veikiančio analitinio centro „Atlantic Council“ atstovas Jorge Benitezas, NATO vadovai linkę „laukti netinkamai besielgiančių šalių vadovų, kol galiausiai į valdžią sugrįš aljanso vertybes atitinkanti vyriausybė“.
Tai nesustabdė spekuliacijų, ar vis dėlto šalis gali būti pašalinta iš NATO, o jei taip, tai kaip. Iš tiesų, kokios yra galimybės, jei nėra oficialaus narystės sustabdymo ar nutraukimo proceso?
Svarbu nepamiršti, kad NATO yra ne tik interesų, bet ir vertybių bendrija. Įkvėpta 1948 m. Briuselio sutarties formuluotės, Šiaurės Atlanto sutarties preambulėje ši nuostata išdėstyta taip:
- Šios Sutarties Šalys dar kartą patvirtina savo tikėjimą Jungtinių Tautų Chartijos tikslais ir principais bei savo troškimą gyventi taikoje su visomis tautomis ir vyriausybėmis.
- Jos yra pasiryžusios saugoti savo tautų laisvę, bendrą paveldą ir civilizaciją, pagrįstą demokratijos, asmens laisvės ir teisinės valstybės principais. Jos siekia skatinti stabilumą ir gerovę Šiaurės Atlanto erdvėje.
- Jos yra pasiryžusios suvienyti pastangas kolektyvinei gynybai ir taikos bei saugumo išsaugojimui. Todėl jos susitaria dėl šios Šiaurės Atlanto sutarties.
Tai, kad Aljansas grindžiamas bendromis vertybėmis, pabrėžiama ir Sutarties 2 straipsnyje, kuriame šalys įsipareigoja „stiprinti savo laisvas institucijas“ ir „siekti geresnio principų, kuriais grindžiamos šios institucijos, supratimo“, taip pat 10 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad būsimos narės, norėdamos prisijungti prie Sutarties, turi būti „pasirengusios remti šios Sutarties principus“.
Daugiau nei karinis aljansas
Kai kurios NATO narės steigėjos siekė suteikti šiems principams dar didesnę reikšmę. Kanada labiau nei bet kuri kita šalis nuo pat pradžių norėjo, kad Šiaurės Atlanto bendrija būtų „kur kas daugiau nei karinis aljansas“ (1948 m. birželio 26 d. Valstybės sekretoriaus pavaduotojo išorės reikalams padėjėjo memorandumas, CDER, t. 14, p. 521). Šis noras paskatino Kanados vyriausybę pasiūlyti, kad derybų šalys pripažintų privalomą Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikciją visiems tarp jų kylantiems teisiniams ginčams.
Kanados didelė pagarba demokratijos, politinės laisvės ir teisinės valstybės principams taip pat paskatino ją išreikšti nuogąstavimus dėl galimos Portugalijos ir Ispanijos narystės. Galiausiai strateginės priežastys, dėl kurių Portugalija buvo pakviesta prisijungti prie NATO kaip narė steigėja, pasirodė esančios įtikinamesnės, o Ispanija įstojo tik vėliau, 1982 m., atkūrus demokratiją.
Vadovaudamasi šiais idealais, Kanada taip pat aktyviai siekė, kad į sutarties projektą būtų įtraukta šalies pašalinimo sąlyga. 1948 m. rugsėjo mėnesį Vašingtono dokumento, kuriame buvo pateikti pirmieji būsimos sutarties metmenys, priede buvo pažymėta:
- Klausimą dėl nuostatos, kad tam tikromis aplinkybėmis bet kuriai iš pasirašiusiųjų šalių būtų atimta teisė naudotis Sutarties teikiamais privalumais, reikia toliau svarstyti.
Kanados vyriausybės nuomone, aplinkybės, kurios galėtų pateisinti šalies diskvalifikavimą, turėjo apimti „komunistų dominuojamos vyriausybės atėjimą į valdžią“ toje valstybėje (1948 m. gruodžio 6 d. Vašingtono dokumento komentaras). Siekdama spręsti tokio atvejo problemą, Kanada pasiūlė nuostatos projektą, pagal kurį Šiaurės Atlanto Taryba turėtų teisę sustabdyti valstybės narės narystės privilegijas arba ją pašalinti (Šiaurės Atlanto sutarties projektas, 1948 m. gruodžio 17 d.).
Šie pasiūlymai buvo priimti vangiai. Bendra kitų derybų šalių nuomonė buvo tokia, kad būtų klaida į sutartį įtraukti bet kokią nuostatą, kuri keltų klausimų dėl balsavimo Taryboje tvarkos (Kanados ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose užsienio reikalų ministrui, 1949 m. sausio 4 d., CDER, t. 15, p. 483). Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Ernestas Bevinas taip pat manė, kad reikėtų priešintis bet kokioms pastangoms suteikti Tarybai taikinimo galias.
„Tikrai nematau jokios naudos, jei ginčai, kurių ateityje galime turėti su amerikiečiais ar net su prancūzais, būtų svarstomi atvirai, dalyvaujant italams, skandinavams ir portugalams“, – sakė J. Bevinas Jungtinės Karalystės ambasadoriui Vašingtone O. Franksui, 1949 m. sausio 12 d.
Todėl buvo atsisakyta idėjos į Šiaurės Atlanto sutartį įtraukti tam tikrą sustabdymo ir išsiuntimo mechanizmą. Tačiau liko atviras klausimas, kaip NATO turėtų elgtis su sąjungininku, kuris dėl sovietų vykdomos subversijos tapo „raudonuoju“.
Svarstytos galimybės
1949 m. pareiškime Senato Užsienio reikalų komitetui tuometinis valstybės sekretorius Deanas Achesonas laikėsi nuomonės, kad tokią šalį galima pašalinti net ir nesant formalizuotos sustabdymo ir išsiuntimo procedūros.
„Šis projektas, pone Pirmininke, prasideda preambule, ir vienas iš šios preambulės tikslų buvo išsiaiškinti, ar galėtume kaip nors apibūdinti demokratinę nekomunistinę šalį. Taip buvo siekiama, kad jei, pavyzdžiui, Italija taptų tokios sutarties nare ir po to atsitiktinai taptų komunistine valstybe, žmonėms iškiltų klausimas, kas tada atsitiks.
Tokioje sutartyje nesinorėtų numatyti nuostatų, kad galite juos išmesti, nes tai rodo, kad prieš pradėdami abejojate dėl jų. Tačiau jei galite apibūdinti tikslus, kurie yra bendri visoms šioms šalims, ir jei viena iš jų nebegalėtų siekti šių tikslų, tuomet būtų padėtas pagrindas atsiskyrimui“, – sakė Deanas Achesonas.
„Manome, kad galbūt tai šiek tiek teorinis dalykas, nes tikriausiai pirmas dalykas, kurį padarytų bet kuri šalis, jei ji taptų komunistine, būtų pasitraukti. Būtent taip jos ir elgiasi. Jos nepasilieka“, – tęsė jis.
Senato Užsienio reikalų komitetas taip pat nagrinėjo šį klausimą savo ataskaitoje dėl sutarties.
„Sutartis buvo kritikuojama, nes joje nenumatyta nuostata dėl nepaklusnios narės, kuri gali nevykdyti savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, pasiduoti komunizmui, išsiuntimo ar teisių sustabdymo. Atsižvelgdamas į pakto pobūdį ir glaudų jį pasirašiusių valstybių interesų bendrumą, komitetas mano, kad tokia nuostata būtų nereikalinga ir netinkama.
Tačiau akivaizdu, kad jei narė nuolat pažeidinėja pakte įtvirtintus principus, kitos narės nebebus įpareigotos jai padėti. Akivaizdu, kad ji nesugebėtų „apsaugoti savo tautos laisvės“, „pagrįstos demokratijos, asmens laisvės ir teisinės valstybės principais“, kaip nustatyta preambulėje, ir sustiprinti savo „laisvų institucijų“, kaip numatyta 2 straipsnyje“, – teigė Senato Užsienio reikalų komitetas.
Senato Užsienio reikalų komitetas tęsė: „Tikėtina, kad ji taip pat atsisakytų dalyvauti „savitarpio pagalbos“ programoje (3 straipsnis) ir galėtų pažeisti 8 straipsnyje numatytus įsipareigojimus „neįsitraukti į jokius tarptautinius įsipareigojimus, prieštaraujančius šiai sutarčiai“. Šalis, kurią ištiktų toks likimas, negalėtų nei vykdyti savo įsipareigojimų pagal sutartį, nei tikėtis pagalbos iš kitų šalių“.
„Esminis pažeidimas“ pagal Vienos konvenciją dėl sutarčių teisės
Šios ištraukos patvirtina, kad principų, kuriais grindžiamas Aljansas, – demokratijos, asmens laisvės ir teisinės valstybės – išlaikymas ir puoselėjimas yra Šiaurės Atlanto sutarties objekto ir tikslo dalis. Tai, savo ruožtu, rodo, kad šių principų nesilaikymas gali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, kaip apibrėžta Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 60 straipsnyje. Pagal 60 straipsnį esminį pažeidimą sudaro:
- Sutarties atsisakymas, kurio nesankcionuoja ši Konvencija;
- Nuostatos, kuri yra esminė siekiant įgyvendinti sutarties objektą ar tikslą, pažeidimas.
Kad tai būtų laikoma esminiu pažeidimu pagal pirmąjį punktą, principų, kuriais grindžiama sutartis, pažeidimas turėtų būti tokio masto, toks sunkus ir toks nuolatinis, kad faktiškai „išsižadėtų“ sutarties arba jos atsisakytų (žr. Namibijos patariamosios nuomonės 95 punktą).
Kalbant apie antrąjį punktą, nekyla abejonių, kad nuolatinis preambulėje ir 2 straipsnyje išdėstytų vertybių laikymasis yra labai svarbus siekiant įgyvendinti sutarties objektą ir tikslą.
Oficialiuose valstybių narių pareiškimuose, įskaitant 2018 m. Briuselio aukščiausiojo lygio susitikimą ir visai neseniai NATO 70-mečio proga, šie principai ne kartą patvirtinti. Taigi valstybė narė, kuri juos sistemingai ir šiurkščiai pažeistų, sukeltų abejonių dėl paties sąjungininkų pasiryžimo „suvienyti pastangas kolektyvinei gynybai ir taikai bei saugumui išsaugoti“ (Šiaurės Atlanto sutarties preambulė).
Jei būtų įvykdytos esminio pažeidimo sąlygos, NATO valstybės narės turėtų teisę vienbalsiu susitarimu visiškai ar iš dalies sustabdyti sutarties veikimą arba nutraukti jos galiojimą santykiuose su pažeidimą padariusia valstybe arba tarp jų visų (Vienos konvencijos 60 straipsnio 2 dalis). Šiems tikslams pakanka vieningo Šiaurės Atlanto Tarybos sprendimo, į kurį neįtraukiama įsipareigojimų nevykdanti valstybė. Jokie kiti procedūriniai reikalavimai, įskaitant Vienos konvencijos 65 straipsnyje nustatytus reikalavimus, netaikomi.
Todėl klausimą, ar Turkija iš esmės pažeidžia savo įsipareigojimus pagal Šiaurės Atlanto sutartį, turi spręsti kitos Tarybos narės. Kaip pastebėjo Klausas Kressas, yra „labai rimta galimybė, kad operacija „Taikos pavasaris“ gali būti akivaizdus jėgos panaudojimo draudimo pažeidimas“. Kartu su prezidento R. T. Erdogano grasinimu „atverti vartus“ Sirijos pabėgėliams migruoti į Europą – grasinimu, iš esmės prieštaraujančiu Aljanso vienybei ir solidarumui, – šių įvykių apibūdinimas kaip esminio pažeidimo nėra iš piršto laužtas.
Bet kokiu atveju jie suteikia teisę kitoms NATO šalims sustabdyti arba apriboti savo karinį bendradarbiavimą su Turkija, net ir neskelbiant, kad Turkija iš esmės pažeidžia aljansą. Nors Šiaurės Atlanto sutarties 3 straipsnis įpareigoja šalis palaikyti ir plėtoti savo individualius ir kolektyvinius pajėgumus priešintis ginkluotam užpuolimui, šis įsipareigojimas skirtas sutarties tikslams pasiekti.
Taigi, pareiga plėtoti karinius pajėgumus ir bendradarbiauti šiuo tikslu nėra svarbesnė už įsipareigojimą remti demokratijos, asmens laisvės ir teisinės valstybės principus. Pranešama, kad kelios sąjungininkės, įskaitant Prancūziją, Vokietiją ir Norvegiją, taip pat oficiali NATO partnerė Suomija, sustabdė karinės įrangos pardavimą Turkijai.
Apskritai, tai, kad Šiaurės Atlanto sutartyje nėra sustabdymo ir išsiuntimo mechanizmo, netrukdo Šiaurės Atlanto Tarybai sustabdyti arba nutraukti sąjungininkės, kuri iš esmės pažeidžia sutartį, narystę. Tačiau, atsižvelgiant į ką tik praėjusias 70-ąsias sutarties metines, tokia padėtis Tarybai yra apgailėtina.
Šalies narystės NATO sustabdymas, o juo labiau nutraukimas, būtų kraštutinė priemonė, kurią reikėtų svarstyti tik tada, kai bus išnaudotos visos kitos galimybės atkurti vienybę ir pagarbą Aljanso pagrindiniams principams.
