Mes žinome, kad organinių molekulių yra ant asteroidų, kometų ir net ūkuose (tarpžvaigždinių dulkių telkiniuose). Šios molekulės ant Žemės paviršiaus galėjo patekti mūsų planetos gyvavimo pradžioje. Tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad į Žemę jų galėjo atskrieti kur kas daugiau.
Taigi, ar gali būti, kad visų šiandien gyvų organizmų protėviai yra kilę iš kitur? Kosmosas tikrai neatrodo kaip labai palanki vieta gyvybei, bet pasirodo, tam tikri organizmai gali išgyventi šias ekstremalias sąlygas.
Ši idėja yra vadinama panspermija ir ji visai neseniai tapo centrine konferencijos „Breakthrough Discuss“ tema. Kalifornijos universitete Berklyje surengtoje konferencijoje dalyvavo skirtingų sričių ekspertai, kurie pristatinėjo savo tyrimus ir idėjas apie gyvybės migraciją visatoje.
Konferencijos atidaryme skambėjo Stepheno Hawkingo balso įrašas: „Gyvybė gali plisti nuo vienos planetos į kitą ar iš vienos žvaigždžių sistemos į kitą žvaigždžių sistemą, nes ją perneša meteorai.“
Ar mes visi marsiečiai?
Šiandien Marsas yra šalta ir sausa planeta, tačiau ilgą laiką ant jos paviršiaus plytėjo vandenynai. Jeigu gyvybė susiformavo ten, mokslininkai tiki, kad ji galėjo „pasprukti“ į kosmosą ir galiausiai pateko į Žemę. Žinoma, kai kurie šia teorija netiki, tačiau ji nėra visiškai neįmanoma.
Kad gyvybė atsidurtų kosmose, ji ten turi būti išmesta smūgio metu. Tačiau tokiu atveju smarkiai pakyla aplinkos temperatūra ir slėgis, o tai nužudo visą šalia esančią gyvybę. Bet tyrėjai apskaičiavo, kad kai kurie Marso meteoritai buvo ne taip įkaitę (mažiau nei verdantis vanduo), taigi gyvybė galėjo išgyventi.
Gyvybės pernešimui įtakos turi ir uolienos dydis. Ji turi būti pakankamai maža, kad krintant į Žemę nevirstų plazma, bet taip pat pakankamai didelė, kad jos vidus būtų apsaugotas nuo sterilizuojančių kosminių spindulių. Mokslininkai yra nustatę, kad tinkamo dydžio meteoritai iš Marso anksčiau jau yra pasiekę mūsų planetą be didesnių sunkumų.
„Manau tai geri įrodymai, – „IFLScience“ sakė Masačusetso technologijos instituto planetologijos profesorius, dr. Benas Weissas. –Idėja, kad mūsų saulės sistemoje esančios planetos nėra biologiškai izoliuotos, tikrai nėra beprotiška. Mes esame užtikrinti, kad nuo dviejų planetų susiformavimo į Žemę tikriausiai yra patekę milijardai tonų Marso uolienų. Mes taip pat žinome, kad kas keletą šimtų tūkstančių metų, maždaug kumščio dydžio akmuo iš Marso atkeliauja į Žemę, o jo kelionė trunka apie metus.“
Prieš tai atliktas eksperimentas įrodė, kad bakterijos gali išgyventi kosmose beveik šešerius metus. Vėlesni tyrimai nustatė, kad daugybė gyvybės formų galėtų išgyventi kelionę tarp Marso ir Žemės.
Apskritai, kryžminė planetų tarša yra visai tikėtina hipotezė. Yra įmanoma, kad gyvybė Žemėje jau yra keliavusi kosmosu, dar prieš tai padarius žmonėms. Kukliais skaičiavimais, dauguma į orą po susidūrimo išmestų medžiagų nusileidžia atgal ant planetos paviršiaus. Tačiau nedidelė jų dalis gali patekti į kosmosą ir nukristi kitose planetose. Dar mažesnė jų dalis (maždaug viena milijonoji procento) galėtų pasiekti Jupiterio bei Saturno palydovus.