Nuo vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą, daug ukrainiečių prisijungė prie šalies gynybos arba pabėgo į kaimynines valstybes nuo karo. Vis dėlto daug žmonių liko savo namuose, laikydamiesi komendanto valandos, eidami į slėptuves, kai tikimasi išpuolio, bei kaip nors padėdami savo kaimynams.
Vienas iš tų žmonių yra Kateryna Shvedenko, 26-erių metų mergina, gyvenanti Kyjive kartu su savo vaikinu, Edemu Saytyagyaevu. Ji yra anglų kalbos kuratorė, „TikTok” turinio kūrėja ir mėgėja aktorė, siekianti tapti verslininke. Kai jos šeima išvyko iš Kyjivo į saugesnę vietą, ji pasiliko. Ši istorija yra daugelio per praėjusią savaitę vykusių interviu vaizdo ir garso skambučiais, garso žinutėmis ir žinutėmis „Telegram” platformoje rezultatas.
Štai, ką pasakoja Kateryna Shvedenko:
Dabar, kai išgirstame sirenas, retai einame į slėptuvę. Mes pavargome bijoti.
Kai kaukia sirenos – o tai nutinka kas pora valandų tam, kad perspėtų apie artėjančius raketų išpuolius – aš ir mano vaikinas Edemas susėdam prie mūsų buto 16-ame aukšte laukinių durų šalia kritinės situacijos krepšio, prikrauto maisto, atsarginių drabužių, dokumentų, vaistų bei grynų pinigų. Mes jį susikrovėme daugiau nei prieš savaitę, kai tik Rusija įsiveržė į Ukrainą. Kai bėgame į netoliese esančią požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, pasiimame krepšį su mumis, jeigu netyčia netektume savo namų. Dabar tokį krepšį turi daug ukrainiečių.
Kyjivo rajone Darnicyje, kuriame gyvename, šūvius ir sprogimus girdime kelis kartus per dieną. Dažniausiai jie yra toli, tačiau kartais jaučiu, kaip mūsų 25-ių aukštų pastatas dreba po sprogimo. Mes vis tiek liekame namuose. Per 26-erius mano gyvenimo metus negalvojau, kad Rusija taip žiauriai ir ryžtingai puls Ukrainą.
Būtent todėl, kai vasario 24 d. mane pažadino nežinomas garsas, aš nemaniau, kad tai yra pirmi karo garsai. Buvo 5:35 ryto, buvau savo vaikystės namuose Boryspilyje, mieste maždaug 30 minučių nuo Kyjivo, kur lankiau savo tėvus. Pamaniau, kad ten tik fejerverkai. Arba kažkas geležinkelyje. Tokie dalykai nutinka. Tikrai ne karas.
Aš netgi paskambinau Edemui ir pasakiau, kad fejerverkai pažadino visus namuose.
– Fejerverkai 5 valandą ryte, gali tuo patikėti?
– Tai ne fejerverkai, – pamenu jo žodžius. – Tas pats vyksta ir čia, Kyjive.
Mano mama atėjo į mano kambarį ir mes abi stovėjome prie lango ir žiūrėjome į nepaprastai oranžinį dangų. Atrodė, kad kažkas tolumoje dega ir greitai tai užsiuodė ore. Pagooglinau kažką panašaus į „Karas Ukrainoje” ir negalėjau patikėti, pamačiusi kelis patikimus straipsnius, kuriuose rašė, kad Rusija tą dieną puls Ukrainą.
Po mano skambučio Edemas atvažiavo pasiimti mane iš Boryspilio. Mano tėvai ir giminės nusprendė keliauti į kaimą, kuriame buvo kur kas saugiau nei Kyjive, bet aš norėjau likti mūsų bute su savo vaikinu. Kol mes krovėme mano daiktus į jo automobilį, verkdami ir klausdami, kur važiuojame, priėjo kaimynai. Niekas nežinojo, ką daryti, kur bėgti ir ko tikėtis.
Neramumai ukrainiečiams nėra naujiena, kaip ir pastovėti už savo šalį nėra naujiena. Tik prieš devynis metus visuotiniai protestai Kyjive pritraukė ir ukrainiečių, ir užsienio stebėtojų dėmesį. Į protestus Nepriklausomybės aikštėje, dar žinomoje kaip Maidanas, atvykau būdama 17-likos, nelyg politinė turistė. Ten pamačiau, kaip įvairaus amžiaus ir įvairių kelių ukrainiečiai susijungė ir kartu kovojo už ateitį, kurios, jų manymu, nusipelnė Ukraina.
Kažkas mano viduje pasikeitė, ir aš ateinančius mėnesius vis grįždavau. Kartais praleisdavau paskaitas ir nakvodavau palapinėje kartu su kitais protestuotojais, kelias dienas nesiprausdavau. Kylant įtampai tarp protestuotojų ir režimo iki Maidano revoliucijos 2017-tų vasarį, žmonės šalia arbatos ir sumuštinių pradėjo gaminti Molotovo kokteilius mano palapinėje.
Vieną dieną policininkai pradėjo į mus šaudyti. Atsimenu, kaip bėgau į mūsų palapinę pasiimti savo rankinės su pasu, nes draugė buvo įspėjusi jokiu būdu neleisti policijai jo surasti. Pagriebusi pradėjau bėgti kartu su minia kaip įmanydama greičiau nuo riaušių policijos, kuri šaudė į mūsų nugaras. Kai kurie krito, kiti nešė savo sužeistus draugus.
Revoliucija pasiekė savo kulminaciją, kai tuometinis prezidentas Viktoras Yanukovychius ir visa Ukrainos valdžia buvo nuversta. Iš viso mirusių kartu su policija buvo apie 130. Nepraėjus daug lauko, įsiveržė Rusija, užgrobė Krymą ir pradėjo konfliktą su Donbasu. Nemaniau, kad tai taip ilgai tęsis – maniau, kad jį atgausim kelių mėnesių bėgyje, tačiau situacija tik pablogėjo.
Nors ir išgyvenau Maidaną, vasario 25-osios rytas Darnicyje po mano sugrįžimo iš Boryspilio buvo vienas iš baisiausių mano gyvenime. Apie 5 valandą ryto Edemas ir aš išgirdome staigų ir stiprų garsą, tarsi kažkas būtų staiga sudaužęs šimtus langų. Iš pradžių slėpėmės vonioje, bet po kiek laiko griebėme krepšius ir nubėgome į požeminę aikštelę maždaug 180 m nuo mūsų. Bėgdami girdėjome sprogimus tolumoje, o aš pamačiau nepažįstamą vyrą, laužiantį netoliese esančios parduotuvės duris. Buvome labai išsigandę.
Visą naktį kartu su 200 kitų žmonių, įsikabinusių į savo vaikus ir augintinius, praleidome slėptuvėje. Žmonės sugebėjo nusiraminti, pasišnekučiuoti ir netgi pasijuokti iš kažkokių interneto juokelių. Aš skaičiau savo pasiimtą knygą ir pora valandų nusnūdau. Juk paprasčiausiai neįmanoma visada būti išsigandus.
Edemas ir aš pripratome prie naujo gyvenimo su sirenomis ir šūvių aidais. Kartais mes netgi turime tokios prabangos kaip nuobodulys. Daug laiko praleidžiu skaitydama naujienas ir kurdama vaizdo įrašus „TikTok” platformoje – dar prieš karą mėgau šiuose įrašuose garsinti ukrainiečių kalbą. Nors daug žmonių Ukrainoje užaugo kalbėdami rusiškai, mano šeima visada teikė pirmenybę ukrainiečių kalbai. Myliu mūsų istoriją ir tradicijas – nuo galvos iki kojų didžiuojuosi būdama ukrainiete. Net turiu Ukrainos žemėlapio tatuiruotę virš savo širdies. Vaizdo įrašai, kuriuos įkėliau nuo karo pradžios, buvo keli linksmi klipai apie patriotizmą.
Dar šią savaitę Edemas ir mano tėvas užsirašė į teritorijos gynybos pajėgas. Žmonės stovi ilgose eilėse, nes dauguma nori kautis. Mano senelis irgi bandė užsirašyti, bet jam jau 70, tad jam neleido. Edemas ir mano tėtis jau kelias dienas laukia skambučio. Jie nežino, kaip elgtis su ginklais, o paskutiniu metu Ukraina priima tuos, kurie moka.
Daug laiko praleidžiu „Telegram” kanaluose, bandau sujungti savanorius ir tuos, kuriems reikia pagalbos. Smagu matyti, kaip ukrainiečiai nori padėti vieni kitiems. Žmonės dažnai rašo, kad jiems reikia maisto, vaistų, kelionės į ligoninę, o savanoriai ir aplinkiniai jiems padeda. Jau kelias dienas su Edemu bandome kam nors padėti, bet tenka konkuruoti. Kai kurie įrašai netoli mūsų yra ištrinami per penkias minutes, nes kažkas jau padėjo. Paskambinu tiems, kurie norėjo pagalbos – dažnai tai moterys su mažais vaikais – ir jie prašo, kad ištrinčiau numerį, nes jie jau gavo reikiamos pagalbos iš kelių savanorių, o skambučiai nesustoja.
Pagaliau po kelių dienų kai ką radau: labai reikia kontaktinių lęšių, nes juos parduodančios parduotuvės uždarytos. Ar galite įsivaizduoti, koks jausmas yra būti gynyboje ir aiškiai nematyti? Sugebėjau surasti kelis žmones, sutikusius paaukoti savo turimus lęšius, bei paskambinau kelioms įmonėms, bandydama juos įkalbėti, kad jie atsidarytų ir leistų nupirkti urmu.
Manau, kad Putinas apsiskaičiavo: jis nuvertino, kaip tvirtai ukrainiečiai yra pasiruošę kautis dėl savo šalies. Jaučiuosi viltingai matydama, kaip ukrainiečiai susijungia kovai už tėvynę ir padeda vieni kitiems, kai iškyla sunkumai. Nemanau, kad Rusija gali užimti Ukrainą. Per daug mūsų yra pasirengę kovoti iki paskutinio atodūsio, kad ir metų metus. Daugelis iš mūsų mirs, tačiau tik laiko klausimas, kada mes laimėsim.
