Karinės operacijos metu Juodojoje jūroje, Ukrainos žvalgybos spec. padalinio „Artan“ karys „Konanas“ atsidūrė už katerio borto, skelbiama ukrainiečių „Focus“. Kokiu būdu jis atsidūrė vandenyje, nėra skelbiama. Rusijos žiniasklaidoje buvo skelbiama apie apšaudytus ukrainiečių katerius.
Karys vienas 14 valandų išbuvo atviroje jūroje, tiksliai nežinodamas, kur link jam judėti, ar pas jį atvyksta pagalba. Juodojoje jūroje taip pat gausu Rusijos pajėgų, čia vyksta nuolatiniai mūšiai dėl strateginių objektų kontrolės.
2023-ųjų rugpjūtį Juodojoje jūroje rusų lėktuvas Su-27 apšaudė ukrainiečių spec. padalinio „Artan“ grupę, plaukusią į misiją kateriu. Atakos metu valtis staigiai manevravo ir dėl to vienas iš karių iškrito už borto, o jo bendražygiai buvo priversti atsitraukti. Atsidūrę saugioje vietoje jie pradėjo planuoti, kaip išgelbėti savo kolegą, rašoma „Ukrainskaja pravda“.
Į „Konano“ paieškas išsyk buvo išsiųstas bepilotis „Bayraktar TB2“. Drono operatoriai nustatė kario buvimo vietą ir išsiuntė ten kelis laivus, kurie prasiveržė pro rusų naikintuvų apšaudymo zoną ir išgelbėjo 14 valandų jūroje praleidusį „Konaną“.
„Aš be ekipuotės sveriu 120 kilogramų, o su ja dar kažkur plius 30 kg. Tačiau, likus 20 minučių iki iškritimo mane aplankė kažkokia keista nuojauta. Ir aš nusivilkau viską: šalmą, neperšaunamą liemenę, taktinį diržą, pasidėjau ginklą. Buvau apsirengęs nardytojo termokostiumą, užsivilkau gelbėjimosi liemenę. Kažkaip palengvėjo, kai tai padariau. Ir po 20 minučių – aš jau vandeny. Iki kranto tuo metu buvo apie 130 kilometrų“, – prisimena karys.
Jis prisipažino, kad iš pradžių jį apėmė panika, nes iki kranto buvo labai toli, o po juo – jūros bedugnė. „Konanas“ tvirtino, kad jo bendražygiai iškart bandė sugrįžti jį pasiimti, tačiau rusų naikintuvas juos persekiojo, todėl ukrainiečių spec. padalinio kariai buvo priversti atsitraukti. „Konanas“ pats jiems ženklai parodė palikti jį.
„Aš puikiai supratau, kad valties ekipažas, o tai yra 13 žmonių – yra daug vertingiau už mane vieną. Aš su liemene galėjau išsilaikyti vandens paviršiuje kažkiek laiko. Vėliau dar sužinojau, kad mūsų valtį pažeidė. Tai dar ir dėl to buvo priimtas sprendimas atsitraukti: valtis kiaura, tai kėlė vyrukams grėsmę“, – aiškino spec. dalinio karys.
Galvojo apie „pasidavimą“
Orientyru plaukti „Konanas“ pasirinko vieną iš taip vadinamų „Bojko bokštų“ (ukrainiečių naftos gavybos bokštai Juodojoje jūroje, – red. past.) – iki jo buvo likę apie 20 kilometrų. Jis suprato, kad artimiausiu metu jam į pagalbą niekas neatvyks, todėl nusprendė išsilaikyti vandens paviršiuje kiek įmanoma daugiau.
„Bangų nebuvo, tačiau srovė buvo labai stipri. Ji nuolat mane bloškė tai atgal, tai į kairę, tai į dešinę. Išėjo taip, kad aš visą laiką plaukiau prieš srovę. Nesustojau nė minutei, nes kitokiu atveju mane būtų nešę vis tolyn ir tolyn nuo orientyro. Man teko nuolat judėti. Tiesiog plaukiau“, – cituojamas „Konanas“.
Vyras prisipažino, kad kelissyk jau buvo šmėstelėjusi mintis galvoja „pasiduoti“, nes plaukimas šiam milžinui nebuvo stiprioji jo pusė. Maža to, vaikystėje jis sykį vos nepaskendo, todėl vandenyje nesijautė užtikrintai.
„Sukaupi jėgas ir grėbi dar sykį. Gyventi tai labai norisi, suprantate? Mintys aplankė įvairios, nemeluosiu. Galvojau, kad gal manęs niekas neieško, nes aplink nieko nemačiau. O gal ieško, bet rasti negali. Nuolatinė kova su mintimis: pasiduoti ar dar ne? Tačiau šaltas protas teigė, kad reikia plaukti toliau. Aš vis tikėjausi, kad mano vyrukai manęs ieškot, žinojau, kad mano vadas Viktoras Viktorovyčius padarys viską, kad mane ištrauktų. Ir aš neklydau, tai iš tiesų žmogus iš didžiosios raidės“, – pasakojo jis.
Per 5-6 valandas jis pasiekė savo tikslą – „Bojko bokštus“, tačiau priartėti prie jų negalėjo dėl aukštos temperatūros nuo degimo viename iš jų – bijojo, kad išsilydys apranga.
„Srovė dar labiau sustiprėjo, mane pradėjo nešti atgal. Taip buvo kelissyk. Mane nunešdavo apie 400 metrų ir aš vėl plaukiau link bokšto. Atrodo: kas tie 400 metrų?! Tačiau kuomet tu praplauki daugiau nei 10 valandų ir junti, kad jėgos apleidžia… Kai mane nubloškė 4 sykį, aš netekau jėgų. Jutau stiprią dehidrataciją, nes labai daug prisigėriau jūros vandens. Nuolatinis karštis. Labai norėjosi miego… Aš pasisukau ant nugaros ir užmigau“, – prisimena jis.
7 žuvėdrų plūduras
Kol jis miegojo, jūros tėkmė vėl jį nubloškė nuo bokšto, o gelbėjimosi liemenė išsipūtė nuo ilgo buvimo saulėje. Artėjo naktis.
„Vienu metu pajutau kažką ant kojos, nagus. Pasisuku – ant manęs žuvėdra tupi, ir dar kelios virš manęs ratus suka. Beje, „Bayraktar“, kurį dėl manęs pakėlė į orą, termovizoriumi būtent paukščių pėdsakus ir pamatė. Taip ir perdavė, kad yra objektas, kuris plaukia į Odesos pusę, ir „plukdo ant savęs“ septynias žuvėdras. Ir kažkuriuo metu aš pastebėjau laivą“, – paaiškino jis.
Iš pradžių „Konanas“ pamanė, kad tai galėjo būti priešo laivas, tačiau kai priplaukė arčiau, į jį ugnį atidengė rusų naikintuvas.
„Aš plaukiau, plaukiau ir pamačiau artėjančias vandens bangas. Pamaniau, kad tai priešas. Kad rusų desantas link manęs plaukia. Tai buvo nedidelė valtis. Ir kai aš išvydau Ukrainos vėliavą ant jos, džiaugsmui nebuvo ribų. Vyručiai, tai buvo mano vyručiai, mano draugužiai, kurie su „Bayraktar“ susekė mano pėdsakus! Viskas, mane surado, aš gyvensiu!“ – prisimena košmarišką dieną išgyvenęs karys.
Valtyje jį staigiai apžiūrėjo gydytojas, pastatė lašelinę ir suvyniojo į termoaudėklą.
„Mūsų bataliono vadas ne tik išsiuntė gelbėjimo grupę į atvirą jūrą, bet dar ir „Bayraktar“ pakėlė ir gelbėjimo laivą suorganizavo. Šįkart tai buvo komandinis darbas: ir mūsų padalinio, ir karinio jūrų laivyno, ir Timūro grupės“, – aiškino jis.
„Konanas“ pažymėjo, kad jie grįžo į krantą palydimi priešo apšaudymo.
„Aš dėkoju Dievui, kad suteikė man jėgų! Suprantate, aš plaukiau 14 valandų, ir jokio stupuro. Tai yra traukuliai nekankino, man buvo lengva plaukti. Paprasčiausiai ilgainiui pavargau. Aš laimingas, kad dabar galiu jums tai pasakoti. Apie save, bendražygius, batalioną, vadą. Aš visiems jiems dėkingas. Ir dabar kiek galėsiu, tiek stengsiuosi savo istoriją perteikti kitiems žmonėms. Kokiu tikslu? Kad jie nepasiduotų“, – reziumavo „Konanas“.
