Tokį požiūrį į JAV visuomenės nuotaikas dar 2018-aisiais išdėstė prestižinio Jeilio universiteto filosofijos profesorius Jasonas Stanley’us savo knygoje „Kaip veikia fašizmas: jų ir mūsų politika“ (angl. How Fascism Works: The Politics of Us And Them).
Šioje knygoje yra apžvelgiami istoriniai fašistinės politikos ženklai ir šiuolaikinio pasaulio politiniai judėjimai Vengrijoje, Lenkijoje, Mianmare ir JAV.
Radijo WNHH eteryje knygos autorius įvardijo 10 teorinių ir strateginių stulpų ant kurių laikosi fašistinė politika. Jis atskleidė, kaip šie ženklai atsispindi tuometinio JAV prezidento Donaldo Trumpo, o taip pat kitų nacionalistų lyderių (Vengrijos Viktoro Orbano, Rusijos Vladimiro Putino ar nacių Vokietijos Adolfo Hilterio) politikoje.
10 fašizmo politikos požymių
„Visi fašistiniai judėjimai yra paremti ultranacionalizmu“, – paaiškino J. Stanley’us. Jo teigimu, ultranacionalizmas gali remtis etniniu, rasiniu ar religiniu pagrindu, visuomet yra patriarchalinis ir be išimties visada nukreiptas prieš gėjus. Galutinis fašistinės politikos tikslas, jo teigimu, yra autoritariniam lyderiui ar partijai užimti valdžią ir ją išlaikyti kaip įmanoma ilgesniam laikui keisdama realybę, kad ji atitiktų jų iškreiptą pasaulio viziją.
1. Praeities mitai. „Fašizmas visuomet žada mus sugrąžinti į mistinę praeitį“, – aiškina mokslininkas. A. Hitleris norėjo grįžti į Šventąją Romos Imperiją, kuomet germanai valdė ne germanus; B. Mussolinis įsivaizdavo atstovaujantis pačią Romos imperiją.
Ši praeitis yra ta, kur patriachato valdžia yra absoliuti, o vyrai yra kariai ir moterys yra motinos bei žmonos. Ši praeitis, autoriaus teigimu, yra mitinė: tai yra neegzistuojantis dalykas. Niekada ir neegzistavo, išskyrus fašistinių politikų žodžiuose.
2. Propaganda. J. Stanley’us pažymi, kad fašistinių pažiūrų politikai visuomet remiasi antikorupcinėmis kampanijomis, net kuomet patys yra akivaizdžiai korumpuoti. Jo teigimu, nacių režimas buvo vienas korumpuočiausių istorijoje, grobęs Europos žydų turtus ir nuosavybę, tačiau tuo pat metu vystė negailestingą propagandos kampaniją, žadančią atsikratyti tariamai žydų propaguojamą korupcija.
Vienas iš dabarties politikos pavyzdžių: D. Trumpas įvardijo H. Clinton kaip „kreivąja Hillary“ ir pažadėjo „nusausinti pelkę“, nepaisant savo įspūdingos neaiškių verslų ir politinių susitarimų istorijos. Vladimiras Putinas, tuo pačiu metu, kai jis atgaivina XX-ojo amžiaus vidurio rusų fašistų mąstytoją Ivaną Iljiną, nuosekliai trimituoja apie Europos Sąjungą kaip fašistinę.
3. Nukreiptą prieš intelektualus. „Fašizmo priešas yra lygybė“, – paaiškino J. Stanley’us. Jo teigimu, universitetai nuolat patiria fašistuojančių politikų išpuolius dėl šių buvimo „kultūriniu ir politiniu marksizmo lopšiu“. Jis pažymėjo, kad tokie politikai iškelia ant pjedestalo „paprastą žmogų“, kuris tariamai visada žino, kas yra gerai, ir tuo pačiu žemina moteris, rasines ar seksualines mažumas, kurios siekia lygybės. Tokiu būdu yra siekiama politinio ir kultūrinio dominavimo.
4. Hierarchija. Priešingai liberalioms demokratijoms, kurios paremtos laisve ir lygybe, fašizmas iškelia dominuojančios grupės tradicijas kaip neginčijamą taisyklę.
5. Aukos sindromas. Per visą fašistinės politikos istoriją, dominuojanti žmonių grupė visuomet vaizduoja save auka. J. Stanley’us atkreipė dėmesį, kaip naciai pozicionavo save aukomis prieš žydus. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas 2017-ųjų konferencijoje, skirtoje atminti žydų persekiojimą, pareiškė, kad krikščionys yra labiausiai persekiojama grupė pasaulyje.
6. Realybės jausmo netekimas. Fašistuojantys politikai remiasi konspiracijos teorijomis teisinant savo galios siekimą: „Kuomet pasirodė „birterizmas“ (D. Trumpo iškelta sąmokslo teorija dėl Baracko Obamos gimimo vietos, – red. past.), visiems turėjo kilti siaubas“.
7. Teisė ir tvarka. Fašistiniai politikai žada tokią teisinę santvarką, kuri baustų ne realius banditus, tačiau kriminalizuotų „neįtinkančias žmonių grupes“. Pavyzdžiui, etnines, rasines, religines ar seksualines mažumas. Jis atkreipė dėmesį į tuometinę situaciją JAV, kur „kriminalizavimas buvo įrašomas į imigracijos statusą“. Jis pažymėjo, kad fašistai bujoja vykdydami tariamai tikslinius konkrečius išpuolius prieš tam tikrus gyventojų sluoksnius, pavyzdžiui, „nusikalstamus“ imigrantus ar žydus, ir išplėtę šį apibrėžimą, įtraukia visą visuomenės grupę.
8. Seksualinis nerimas. J. Stanley’us pareiškė, kad fašistiniai politikai nuolat formuoja paniką dėl „neįtinkančių grupės“ vyrų tariamai vykdomo prievartos akto prieš „savų moterų grupę“. „Akcentuojama grėsmė yra išprievartavimas, – aiškina jis. – Ir kai tu sukuri baimę žmonėms, kalbant apie išprievartavimą, tada bandai užpulti susilpnėjusį tradicinio vyriškumo jausmą, sukeldamas baimę dėl seksualumo“.
9. Sodoma ir Gomora. Fašistai politikai visuomet akcentuoja dorybę kaimo gyvenvietėse, regionuose ar mažuose miesteliuose, ir niekada didmiesčiuose su jų žmonių, rasių, „nuosmukio“ ir pakantumo įvairove.
10. „Arbeit macht frei“. Fašistai politikai identifikuota „neįtinkančių“ grupes, kaip tingius, gerbūvio sistemą išnaudojančius ir neorganizuotai dirbančius, ir iškelia idėją, kad jų dauguma yra sunkiai dirbanti. „Neįtinkančių“ žmonių grupės, įvairios mažumos, anot jų, yra tingios ir tik siurbia iš valstybės bei turėtų būti priverstos dirbti, idealiu atveju – už dyką.
Pasak filosofo, vienintelis būdas tam priešintis, yra ginti tokias institucijas, kaip objektyvi žurnalistika ar demokratines teisingumo institucijas.
„Eilinis pilietis turi pakilti ir drąsiai prieštarauti žmonėms, kurie užsiima tokio pobūdžio fašistinės retorikos platinimus, ir nebijoti, – paaiškino jis. – Tie milijonai individualios drąsos aktų, jeigu mes galime susiburti drauge, išgelbės mus“.
Demokratija nėra balsavimo sistema, demokratija yra lygybės pagarbos ir laisvės vertybių rinkinys, įsitikinęs J. Stanley’us. „O pagarba lygybei ir laisvė fašizme neišlieka“, – pridūrė jis.
