Dar prieš gerus keliolika metų žodžius „krepšinis“ ir „Suomija“ viename sakinyje galėdavo sutalpinti tik pats didžiausias, o gal net ir keisčiausias sporto entuziastas.
Vis tik, bėgant laikui šioje labiau ledo ritulį, Informacines technologijas (IT) ir pirčių malonumus išpažįstančioje šalyje ėmė kurtis vis galingesnės krepšinio akademijos, vaikinai ir merginos po pamokų lėkdavo nebe namo, o į salę – treniruotis bumbsėti oranžiniu kamuoliu.
Ir tai tikrai nėra vien H. Mottolos nuopelnas.
Bet kaip tv3.lt portalo kalbintas suomių krepšinio pasididžiavimas kukliai pripažįsta – ko gero, visi iškovoti trofėjai, materialūs ir piniginiai prizai bei individualūs įvertinimai yra niekis palyginus su tuo, ką jo paties karjera davė Suomijai ir jos jaunimui.
Į tuo metu, kaip beje, ir dabar, nerealia svajone atrodžiusią NBA lygą krepšininkas pateko būdamas 24-erių. Pirmą tokį, atrodytų, drąsų žingsnį pasikviesti suomį, žengė Atlantos „Hawks“ klubas.
Jau po šešerių metų 211 cm ūgio galiūnas žaidė Kauno „Žalgiryje“.
Čia jis mėgavosi krepšiniu ir kartu su žaliai-baltais sirgaliais kūrė, kaip sako pats, sunkiai apsakomą atmosferą bei ausis sprogdinantį triukšmą. Tačiau apie tai kiek vėliau.
„Kadaise mes, suomiai, buvome Europos krepšinio dugnas. Dabar esame konkurencinga rinktinė. Tai man kelia didžiausią džiaugsmą ir tikiuosi, kad prie to prisidėsiu ir artimiausius 20 metų.
O jūs, lietuviai... Jūs ir šitame pasaulio čempionate kausitės dėl medalių. Esate galinga krepšinio šalis, iš kurios dar turiu daug ką papasakoti“, – išskiria H. Mottola.
Išskirtinis interviu su Suomijos krepšinio legenda tik portale tv3.lt! Prieš artėjantį pasaulio krepšinio čempionatą čia rasite daug unikalaus turinio, o pirmenybių metu TV3 komanda Kinijoje turės didžiausią žurnalistų komandą iš visos Lietuvos, todėl jums pateiks karščiausias bei įdomiausias naujienas.
Jūsų spalvinga karjera truko 20 metų. Dabar jums 42-eji ir toliau dirbate su krepšiniu. Tokia ir buvo svajonė, ar net nespėjote pasirinkti?
Krepšinis buvo didžiausia mano gyvenimo dalis nuo šešerių metų. Tikrai sunku įsivaizduoti kažką kito savo gyvenime. Nors, tiesą sakant, būdamas profesionalu nė karto nepagalvojau apie trenerio darbą, o vienu metu buvau pasiekęs tokį lygį, kad šį sportą turėjau trumpam pamiršti, kad vėl besąlygiškai pamilti iš naujo.
Tai nutiko 2008-aisiais, kuomet su širdgėla baigiau karjerą bent vienam sezonui. Visai netrukus, maždaug po pusės metų, supratau, kiek iš tikrųjų krepšinis man reiškia. Tada vėl grįžau. Tačiau tai buvo gera patirtis.
Tapote pirmuoju suomiu, žaidžiančiu NBA. Kokio tai dydžio reiškinys jūsų šalyje tuo metu buvo?
Tai buvo laikai be socialinių medijų, todėl tas kasdienis dėmesys atrodė visiškai kitaip. Šių dienų vadinamos žvaigždės, patikėkite, smarkiai skiriasi nuo tų, kurias turėjome 1990-2000 metų laikotarpiu.
Kas be ko, kai tu esi pirmas tam tikroje sferoje, žmonės tave atsimena, vertina ir gerbia. Vis tik, krepšinis Suomijoje nebuvo toks populiarus kaip dabar, tačiau manau ir tikiuosi, kad mano šuolis į NBA tapo pavyzdžiu ateities kartoms. Tikiu, kad parodžiau gerą kryptį. Na, bent jaunimui.
Grįžkime 20 metų atgal. Kokios jūsų savybės tada sužavėjo NBA skautus?
Visų pirma, dabar manau, kad iš kitų veikiausiai išsiskyriau savo noru dirbti ir tobulėti. Pradžioje dėl bendrų komandinių rezultatų, bet vėliau iš to išaugo ir spartus mano paties tobulėjimas. Atsirado vis daugiau technikos, žinojau, ką reikia daryti, ir ko ne.
Taip pat šypsojosi sėkmė dirbti su pačiais geriausiais treneriais. Ir čia, Suomijoje, ir užsienyje, kur mane mokė Rickas Majerusas. Niekada nebuvau pats atletiškiausias ar stipriausias, bet gebėjau kautis su aukštais vyrukais, žaisti ir baudos aikštelėje ir už jos ribų. Žinote, dabar tai atrodo lengva, bet prieš 20 metų... Nepasakyčiau.
Sugebėtumete išskirti vieną įsimintiniausią karjeros epizodą?
Kai visa tai yra praeityje, ko gero, vieno konkretaus epizodo neįmanoma išskirti. Mintyse grįžti į visą tą įspūdžių kupiną kelionę, maloniai prisimeni tuos žmones, su kuriais kartais praleisdavai daugiau laiko, nei su savo šeima. Taip pat prisimeni fantastišką atmosferą, kurioje tekdavo garbė žaisti.
Vis tik, kažką išskirti turiu. Tai būtų du pirmieji mano gyvenime finalo ketverto etapai: 1998-ieji su Jutos Universiteto komanda ir 2004-ieji Eurolygoje su tuometine Bolonijos „Skipper“. Abu finalus pralaimėjome, bet tai buvo neįkainojama patirtis. Nors būsiu atviras, daugiausiai laimės man kelia tai, kad buvau ir esu žmogus, prisidedantis prie Suomijos, kaip krepšinio šalies, kilimo. Juk kadaise buvome Europos dugnas, o dabar esame konkurencinga rinktinė. Tai labai džiugu. Tikiuosi, kad prie to prisidėsiu dar bent 20 metų.
2006-2007 metais žaidėte „Žalgiryje“. Kiek jums svarbus šis žodis?
Tikrai su nekantrumu laukiau savo dienų „Žalgiryje“. Dienų šioje nuostabioje krepšinio šalyje. Tiek aš pats, tiek visa mano šeima negalėjome skųstis Kaunu, mums čia patiko, patiko ir žmonės. Tiesa, sezonas kiek nesusiklostė. Su komanda silpnokai pasirodėme Eurolygoje, o trenerio pakeitimas man taip pat neišėjo į naudą. Nors žinote, iš kiekvienos tokios istorijos turi kažką išmokti ir dar patobulėti.
Ko gero, prisimenate ir dvikovas prieš Vilniaus klubą?
Žinoma, prisimenu. Vilnius tuo metu turėjo gerą, konkurencingą komandą. Pamenu, jie mus įveikė Baltijos Lygoje, bet mes buvome stipresni Lietuvos čempionate. Visi finalai buvo kažkas smagaus, aršaus ir mažų mažiausiai įdomaus viename.
Kokį įspūdį paliko lietuviai krepšinio sirgaliai?
Iškart prisimenu vieną dvikovą. Sporto halėje žaidėme prieš „Barcelona“ klubą, buvo įtempta. Ketvirtojo kėlinio metu atmosfera taip užkaito ir triukšmas taip užkilo, kad, garbės žodis, nebegalėjai girdėti tiesiog nieko. Toks jausmas, kad rimtai niekada daugiau nebegirdėsi. Atsikeli kitą dieną ir ausyse vis dar zvimbia. Bet tai yra malonu. Tai yra patirtys, dėl kurių tu gyveni.
Lietuviai sirgaliai yra nuostabūs, jie žino ką daro, išmano patį žaidimą ir tikrai labai jį gerbia.
Netrukus prasidės pasaulio čempionatas. Deja, suomių jame nebus, bet ko gero dvikovas stebėsite? Ką palaikysite?
Žinoma stebėsiu ir labai atkakliai (šypsosi). Nekantrauju pamatyti, kaip geriausios Europos komandos: Lietuva, Ispanija, Serbija ir Prancūzija grumsis prieš Australiją, Argentiną ir, žinoma, JAV. Sakyčiau, pusfinalyje bus trys Europos komandos ir JAV.
Ką prognozuotumėte Lietuvai?
Manau, lietuviai grupėje užims pirmą vietą. Ypač dabar, žinant, kad Kanada nesurinko stipriausios sudėties ir geriausių NBA žaidėjų. Nežiūrėjau tolimesnės turnyro eigos, kas su kuo gali susikauti, bet tikiu, kad Lietuva turi visus šansus patekti į pusfinalį. Turite labai stiprią ir sveiką komandą. Aišku, žiupsnelis sėkmės irgi būtų į naudą.
Su kuo iš lietuvių krepšininkų dar palaikote ryšį?
Stengiuosi palaikyti ryšį su tais nuostabiais žmonėmis, su kuriais kartu prabėgo mano karjera. Paulius (Jankūnas) yra vienas iš jų. Tai buvo lyderis dar prieš gerus dešimt metų, dar kai pats buvo labai jaunas. Manau šitas žmogus parodo, apie ką yra Žalgirio ir Lietuvos krepšinio didybė.
Taip pat bendrauju su fizinio parengimo treneriu Sigitu Kavaliausku, seku jo darbą Kinijoje. Na ir aišku, su buvusiais žalgiriečiais Kirku Penney ir Marko Popovičiumi dar pabendraujame.
