Tai buvo vasario mėnesį. Praėjus keturiems mėnesiams, didžioji dalis jų rajono virto griuvėsiais, sulyginti su žeme per tokį brutalų Rusijos puolimą, kad priemiestis tapo tariamų Maskvos pajėgų karo nusikaltimų sinonimu.
Laimei, nors Šliakotino tėvus reikėjo įtikinėti, jie galiausiai apsigalvojo – pabėgo prieš pat įvažiuojant pirmiesiems rusų tankams.
Dabar jie laukia pabėgėlio statuso Vokietijoje ir su ašaromis akyse dėkoja savo sūnui ir dukrai kiekvienu telefono skambučiu.
„Praėjus kelioms dienoms po to, kai juos įtikinau, pamačiau sugriautų gatvių vaizdo įrašus - viskas atrodė siaubingai, kaip po Antrojo pasaulinio karo.
Tada supratau: „velnias, man tai atrodo labai pažįstama“, – sakė Šliakotinas, Honkongo aukščiausiosios lygos klubo „Hong Kong Rangers“ vartininkas.
„Tada vaikinas vaizdo įraše pasakė, kad tai Vokzalna gatvė, Bučoje. Tai tiesiogine prasme mano gatvė, kurioje praleidau vaikystę, kurioje ėjau į mokyklą, kuria ėjau tūkstančius kartų.
Jei mano tėvai būtų ten tebegyvenę, jie tikriausiai nebūtų gyvi. Mūsų namas buvo sugriautas.
„Praėjus kelioms savaitėms po to buvo scenų, kai žmonės tiesiog gulėjo ant kelio surištomis rankomis, su šautinėmis kulkomis galvose. To tiesiog... neįmanoma suvokti sveiku protu. Ačiū Dievui, kad jie išvyko“.
Kelionė, kupina pavojų
Šliakotinas nežino, kas nutiko jo tėvų butui, nes visi jų kaimynai taip pat pabėgo.
Šešiasdešimtmečiai sutuoktiniai, kuriems teko bėgti automobiliu, nes oro uostas buvo smarkiai apšaudomas, patyrė pavojų. Temperatūra buvo žemiau nulio, o jie neturėjo šiltesnių drabužių.
Keliai buvo taip perpildyti bėgančių ukrainiečių, kai kurie iš jų pėsčiomis vedėsi vaikus ir gyvulius, kad jiems prireikė keturių dienų, kol pasiekė Lenkijos sieną, o įprastai kelionė užtrukdavo aštuonias valandas.
„Tai skamba kaip koks filmas. Paskutinę dieną jie padėjo pervesti per sieną tris kitos šeimos vaikus, nes už jų esančioje juostoje gyvenantis tėvas negalėjo išvykti iš šalies“, – pasakojo Šliakotinas.
Futbolininkas nesiekia užuojautos
„Reikia suprasti, kad nors tos istorijos skamba kraupiai, mums savotiškai pasisekė. Neturime kuo skųstis. Dabar Ukrainoje, jei praradai butą, bet visi liko gyvi, (tada) net burnos neatveri, kad pasakytum, jog tau atsitiko kažkas blogo", – sakė jis.
„Daug vaikų gyvena be tėvų... Žmonės savo vaikams ant nugaros užrašo telefono numerius, pavardes ir gimimo datas tam atvejui, jei kitą dieną jie mirtų.“
Aukštesnis tikslas
Tačiau Šliakotinas - buvęs Ukrainos jaunimo rinktinės vartininkas - siekia gauti lėšų, kad galėtų padėti tiems, kurie įstrigo namuose.
Jis sulaukė netikėtos paramos savo priimtuose namuose Honkonge.
Futbolininko karjerą pradėjęs prestižinėje Kijevo „Dinamo“ jaunimo akademijoje, dabar 32 metų Šliakotinas tapo Honkongo sirgalių numylėtiniu, kai 2016 m. persikėlė į šalies aukščiausiąją lygą.
Ir jis pastebėjo, kad šį populiarumą gali išnaudoti geram tikslui, nes sulaukė didžiulio atsako į savo „Instagram“ vaizdo įrašus, kuriuose jis prašo Honkongo gyventojų pagalbos.
„Nuo pat pirmos dienos sulaukiau tūkstančių palaikymo žinučių, – sakė jis. "Buvau šokiruotas, kiek daug žmonių norėjo padėti“, – sakė Šliakotinas.
Nuo to laiko jo raginimai padėjo finansuoti devynis į Ukrainą siunčiamus greitosios pagalbos automobilius, trys iš jų buvo apmokėti būtent Honkongo aukomis, ir nesuskaičiuojamą daugybę mažesnių aukų.
„Buvo vienas žmogus, kuris susisiekė su manimi per „Facebook“, ponas Lam, kuris rašė: „Sveikas, Aleksai, mačiau naujienas apie Ukrainą ir noriu paaukoti 10 000 Honkongo dolerių (apie 1 300 JAV dolerių), bet noriu padėti konkrečiam žmogui ar šeimai, kuriems to tikrai reikia. Jei ką nors žinai, pranešk man.“
Ką tik išgirdau apie motinos ir dviejų dukterų iš Černigovo bėdas, kurių namas buvo sugriautas ir kurios buvo apimtos panikos, neturėdamos kur eiti. Taigi nusiuntėme jiems pinigų.
Šeima buvo šokiruota – jie negalėjo patikėti, kad kažkas panašaus įmanoma. Kad žmogus iš Honkongo, vietos, apie kurią jie net nebuvo girdėję, staiga padės. Tokiomis akimirkomis žinau, kad žmonija dar gyva - kad pasaulyje dar yra šiek tiek gėrio.“
Komandos pastangos
Šliakotinui padeda du artimi draugai.
Oresta Brit yra savanorė, kuri nuo 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą, maitina ir vežioja vaikus bei senelius, o Romanas Zozulia yra buvęs Kijevo „Dinamo“ jaunimo komandos narys, žaidžiantis Ispanijoje, kuris padeda pirkti, aptarnauti ir remontuoti greitosios pagalbos automobilius toje šalyje prieš juos išsiunčiant į Ukrainą.
Kiekvienam greitosios pagalbos automobiliui reikalingi Ukrainos ambasados dokumentai, tada jis turi būti užregistruotas konkrečiam kariniam daliniui.
Kai šie langeliai pažymėti, „mes pripildome greitosios pagalbos automobilius humanitarinės pagalbos, o mūsų savanoriai juos nuveža iki sienos, kol mano komanda perima juos į galutinę paskirties vietą“, – sako Šliakotinas.
R. Zozulia sakė, kad jis ir Šliakotinas yra tik vienas iš daugelio užsienyje gyvenančių Ukrainos futbolininkų, „susivienijusių padėti“, tinklo.
„Kol vieni kovoja priešakinėse linijose, mes turime savo vaidmenį kaip visuomenės veikėjai. Turime tokią galimybę, kurios kiti neturi – galime kalbėti visam pasauliui ir mus gali išgirsti labai daug žmonių“, – sakė R. Zozulia.
