H. Diaz į Filipinų sporto istoriją pateko iškovojusi pirmą aukso medalį savo šalies istorijoje.
H. Diaz, Filipinų oro pajėgų kariškė, dėl pandemijos turėjo persikelti į Malaiziją. Po dramatiškos pergalės 55 kg svorio kategorijoje ji neslėpė savo ašarų.
30-metė auksą iškovojo paskutiniu svorio pakėlimu. Juo ji pagerino visus savo asmeninius rekordus ir aplenkė pasaulio rekordininkę Liao Qiuyun iš Kinijos.
H. Diaz 2016 m. Rio olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabrą 53 kg svorio kategorijoje ir taip nutraukė net 20 metų trukusį jos tautos laukimą laimėti dar vieną medalį. Tačiau Tokijuje ji pranoko visus lūkesčius ir tapo čempione. Girdėdama savo šalies himną, ji sunkiai tvardė savo emocijas.
Tačiau kaip praneša „Bloomberg“, ši pergalė H. Diaz užtikrino ne tik medalį.
Valstybė ir kelios žinomos šalies įmonės suteikė jai 33 mln. pesų (maždaug 550 000 eurų) premiją bei nuosavą namą.
Prieš žaidynes Filipinų sporto komisija pažadėjo sportininkams už kiekvieną iškovotą medalį skirti 10 mln. pesų paskatą.
Filipinai olimpinėse žaidynėse pirmą kartą sudalyvavo 1924 m. – prieš 97-erius metus. Tuomet Filipinams atstovavo vienintelis sportininkas – bėgikas Davidas Nepomuceno, dalyvavęs 100 m ir 200 m bėgimo lenktynėse.
Pergalė Tokijuje yra vos 11-as šios tautos sportininkų iškovotas olimpinis medalis.
Zulfiya Chinshanlo iš Kazachstano namo parveš bronzos medalį. Jos rezultatas buvo 10 kg mažesnis už pirmąsias dvi vietas užėmusių sportininkių.
„Tai neįtikėtina, tai svajonės išsipildymas“, – „AFP“ sakė H. Diaz.
„Jaunajai Filipinų kartai noriu pasakyti: „Jūs irgi galite svajoti laimėti auksą“.
„Būtent nuo to aš pradėjau, ir sugebėjau tai padaryti.“
Iki šiol visas tris sunkiosios atletikos rungtis laimėjo Kinija. Šalis tikėjosi aukso medalius iškovoti visose aštuoniuose rungtyse, kuriose dalyvavo jos sportininkai.
Olimpinėse taisyklėse nurodoma, kad viena valstybė negali dalyvauti daugiau kaip keturiose vyrų ir keturiose moterų rungtyse.
H. Diaz, triračio vairuotojo dukra, pridūrė: „Nekantrauju mėgautis gyvenimu, nes beveik dvejus metus praleidau Malaizijoje. Aš esu labai dėkinga, kad dabar galėsiu grįžti namo pas savo šeimą ir kitus mane palaikančius žmones.“
