Čia dirba kelios dešimtys akredituotų žurnalistų, akylai sekančių savo ir varžovų rinktinių pasirodymus. Kaip ir įprasta, Lietuvos žurnalistų čia turbūt daugiausiai.
TV3 komandą Kelne sudaro šeši žmonės – du naujienų portalo žurnalistai, televizijos žurnalistas, operatorius ir du komentatoriai.
Visi mes įsikūrėme oficialiame FIBA viešbutyje, nuo arenos nutolusiame apie du kilometrus. Didžiausias šio viešbučio privalumas – nuo jo iki pat „Lanxess“ arenos žurnalistus veža oficialus autobusas. Kelionė trunka vos dešimt minučių, bet kartais dėl darbo krūvio būna sunku prisiderinti prie šio autobuso grafiko ir tenka rinktis kitus kelionės būdus.
Per pusvalandį areną nesunkiai galima pasiekti pėsčiomis arba, kaip pirmą čempionatą dieną teko daryti Slovėnijos krepšininkams, rinktis taksi paslaugas. Dar vienas būdas – keliauti viešuoju transportu, kuris mums yra nemokamas.
Tv3.lt kviečia pažvelgti į žurnalistų darbo dieną tokiame renginyje kaip Europos krepšinio čempionatas.
Dienos pradžia
Žurnalistams dažniausiai laisviausias dienos metas Europos čempionate – rytas. Mūsų rinktinė visada atšaukia rytinę treniruotę, tą dažnai daro ir varžovai.
Tad nubusti galime 8-9 ryto. Kol vieni kolegos renkasi bėgiojimą Reino upės pakrantėmis, kiti ilgiau pamiega arba apsilanko viešbučio baseine ar sporto salėje.
Pusryčiams gauname įprastą viešbučių pasirinkimą – nuo sausų dribsnių iki kiaušinienės, sūrio, bandelių, vaisių ir sulčių.
Pavalgius galima skirti laiko poilsiui, tačiau dažniausiai taip nebūna – vis tiek visada liks dar koks neatliktas darbas, nepabaigtas rašyti tekstas arba mintys jau suksis apie artėjančius dienos darbus.
Kelnas – ketvirtas pagal dydį Vokietijos miestas, turintis ne vieną lankytiną objektą, tačiau žurnalistai dažniausiai mato tik viešbutį ir areną.
Dažniausiai apie vidurdienį jau paliekame viešbutį, o tolimesni dienos darbai priklauso nuo to, ar tą dieną rinktinės žaidžia ar treniruojasi.
Nenorintys kalbėti slovėnai
Visos grupės komandos turi išskirtus laikus treniruotėms ir dažniausiai jos treniruojasi antroje dienos pusėje. Pratybos trunka pusantros valandos, o paskutinės dešimt minučių visada yra atviros žurnalistams.
Patekę į salę išvystame paskutines metimų sesijas atliekančius krepšininkus, vieni dar šlifuoja tam tikrus puolimo judesius, netrukus prasideda ir metimų nuo vidurio linijos konkursas, kuriame Lietuvos rinktinėje lygių neturi Mindaugas Kuzminskas.
Čia galime filmuoti, fotografuoti žaidėjus, o vėliau visas veiksmas persikelia į mix-zoną – vietą, kurioje gimsta visi interviu.
Tai tam tikras koridorius, pro kurį praeina žaidėjai po treniruotės ir rungtynių. Pagal FIBA nustatytas taisykles, čia galime kalbinti žaidėjus, bet kartu turime gerbti jų teisę nenorėti atsakinėti į klausimus.
Vis tik tos pačios taisyklės numato, kad jie privalo skirti laiką žiniasklaidos atstovams, bet taip būna toli gražu ne visada.
Dažnai šių taisyklių nesilaiko slovėnai, o pakalbinti Luką Dončičių yra sudėtinga net šios šalies žurnalistams.
Šurmulys po mačo
Rungtynių dieną darbo pobūdis išlieka praktiškai toks pat – tik ore jau daugiau įtampos, o aplinkui – šurmulio.
Žiniasklaidos atstovai arenoje turi jiems skirtas darbo vietas, kuriose jie gali stebėti visus grupių mačus. Vos pasibaigus rungtynėms tenka skubėti laiptais žemyn ir per pusę minutės pasiekti mix-zoną, į kurią po truputį pradeda plūsti abiejų komandų žaidėjai ir treneriai.
Čia tiesiog bandai susistabdyti norimą žaidėją ir užduoti jam klausimų – ne visi krepšininkai stoja ir tai priklauso nuo daugelio priežasčių. Galbūt jis jau prieš tai davė tris interviu, galbūt tiesiog sužaidė prastas rungtynes ir dėmesį nori palikti kitiems.
FIBA rengia ir oficialias spaudos konferencijas, kuriose yra atvedama po kiekvienos komandos trenerį ir žaidėją. Čia klausimus galima užduoti tiek angliškai, tiek gimtąja kalba. Vis tik Lietuvos žurnalistai Kazį Maksvytį visada kalbinasi atskirai, pasibaigus oficialiai spaudos konferencijai. Tą dažnai daro ir kitų šalių atstovai, nes taip tiesiog patogiau filmuoti kalbantį asmenį.
Pasibaigus visiems interviu žurnalistai sugrįžta į darbo kambarį – didelę erdvę jau ne prie aikštelės, o arenos užkulisiuose.
Vietos čia visada yra, kaip ir gaiviųjų gėrimų, vandens, arbatos ar kavos.
Skundai „Whatsapp“ grupėje
FIBA čempionatų metu rūpinasi ne tik kuo geresnėmis darbo sąlygomis žurnalistams, bet ir jų maitinimu – Vokietijoje žiniasklaidos atstovams maistas patiekiamas kartą per dieną – 19 val.
Šis laikas dažnai kertasi su darbu, todėl ne visada visi spėja pavalgyti ar dar randa likučių, o tai yra itin nuviliantis dalykas – būna ir taip, kad prieš tai tavo vienintelis dienos valgis buvo pusryčiai viešbutyje.
Jeigu yra laiko, galima nukeliauti į kavines, esančias už kelių šimtrų metrų. Čia papietauti galima už 10-15 eurų arba galima rinktis arenoje esančias užkandines. Tiesa, jos dirba tik rungtynių dieną, o už Vokietijoje populiarųjų „bratwurstą“ – bandelę su dešrele sumokėsi 4,2 eu.
Žurnalistai turi jiems skirtą „Whatsapp“ grupę, į kurią FIBA atsiunčia svarbią informaciją, susijusią su treniruočių laikais ar įvairiomis nuorodomis, tačiau pirmomis čempionato dienomis čia buvo matyti tik skundai.
Atrodė, kad vokiečiai visiškai nepagalvojo apie žurnalistų darbo patogumus, todėl turėjo išklausyti įvairių pamokslų, gražių ir griežtesnių prašymų. Tačiau svarbiausia, kad į visas pastabas reagavo ir galiausiai klaidas ištaisė.
Kitoks darbas
Darbo dieną žiniasklaidos atstovai baigia vėlai – negaliu kalbėti už kitus kolegas, bet pats anksčiau vidurnakčio miegoti nenuėjau.
Kartais planus sujaukia ir netikėti dalykai – po rungtynių su Prancūzija neatvažiavo FIBA autobusas, tad nusprendžiau į viešbutį keliauti pėsčiomis – kitas turėjo atvažiuoti tik po poros valandų.
Pusiaukelėje sutikau lietuvį – nors iš pradžių pasisveikinome ir bendrauti pradėjome angliškai, greitai supratome, kad tą darome veltui.
Tautietis buvo patekęs į bėdą – dėl padauginto alkoholio arenoje pramiegojo visą mačą su prancūzais, per tą laiką išsikrovė telefonas, pabudęs suprato, kad draugai kažkur dingo, o jis kažkokiu būdu atsirado menkai apšviestame turkų rajone ir dar pamiršo tiek viešbučio adresą, tiek pavadinimą.
Teko jį palydėti iki savo viešbučio, pakrauti telefoną ir iškviesti taksi – kol jis išpasakojo visus savo paklydimo niuansus ėmė ir „sudegė“ valanda – labai brangi ir taip įtemptos dienos dalis.
Bet turbūt svarbiausia, kad jis rado kelią namo ir grįžo saugus. Sakė, kad turi bilietą ir į rungtynes su vokiečiais – tikiuosi, kad iš jų parsineš daugiau prisiminimų, o ir Lietuvos rinktinė įsirašys pirmą pergalę.
