Vyro gyvenimas drastiškai pasikeitė 1982-aisiais metais. Tuomet 34 metų prancūzas atvyko į Lyono miesto ligoninę kelio operacijai, kadangi vyrą kankino skausmai.
Bet niekas negalėjo nutuokti, kad, kai jis paliks ligoninę, daugiau nebevaikščios ir neištars nė žodžio.
Pagrindinis vyro ramstis dabar yra žmona Bernadette, kuri kasdien jį prižiūri judviejų namuose.
„Visada visi prisimena Jeaną-Pierre’ą. Jam dovanoja dovanas, ar per jo gimtadienį, ar per Kalėdas“, – tikino buvusio sportininko žmona Bernadette.
Dabar jau 73 metų vyras, laimei, gali kvėpuoti ir pats, nevisada reikia kvėpavimo aparatų. Tačiau tik tiek. Visų kitų žmogui įprastų dalykų be pašalinių pagalbos jis atlikti negali.
„Aš mėgstu jam pirkti ir aprengti gražiais rūbais, nes jis visada buvo stilingas. Tai padeda palaikyti dvasią“, – sakė Jeano-Pierre’o žmona.
Būsimasis futbolininkas gimė Senegale 1948 m. kovą, tačiau dar būdamas mažas kartu su senele paliko namus ir išvyko į Prancūziją, kur pradėjo mokytis katališkoje mokykloje. Netrukus senelei mirus berniuką įsivaikino prancūzų pora.
Nors neaukštas (178 cm.), bet gerai sudėtas ir vikrus jaunuolis ėmė žaisti futbolą. Savo greičio savybėmis jis pranoko kitus, tad jaunimo komandose treneriai jį matė kaip tikrą puolėją.
Vis dėlto laikui bėgant futbolininkas tapo centro gynėju, šioje pozicijose jis ir žaidė geriausiais savo karjeros metais. O karjera prasidėjo Prancūzijoje, kur, visų pirma, jis atstovavo „Nimes“, paskui sekė „Nice“, PSG, „Mulhouse“ ir „Chalon“ klubai.
1972-1976 m. J.P. Adamsas žaidė Prancūzijos rinktinėje, kurios gretose spėjo aikštėje pasirodyti 23 kartus bei pelnyti įvartį.
Tačiau kadaise vikrus ir energingas vyras jau 39 metus yra prikaustytas prie lovos ir be savo žmonos Bernadettes pagalbos tiesiog pražūtų.
Ši jį maitina, perrengia, daro kitus būtiniausius dalykus.
„Nors seselės sako, kad jis galbūt manęs neatpažista, bet aš manau, kad jis viską kuo puikiausiai jaučia“, – sako futbolininko žmona.
Kas gi nutiko, kad Jeanas-Pierre’as atsidūrė tokioje situacijoje? Kaip jau buvo minėta, viskas pasikeitė operacijos metu 1982 m.
Tais metais vyras baigė profesionalo karjerą ir ėmė treniruoti jaunimą. Vienos kelionė metu susižeidė kojos raumenį, ėmė mausti kelį. Jis puikiai suprato, kad be operacijos neišsivers. Tą patarė ir gydytojai.
Operuojant kelį lemtingą klaidą padarė anesteziologas. Organizmas gavęs per didelį kiekį vaistų sutriko, smegenims irgi trūko deguonies. Vyro būklė smarkiai blogėjo, kol galiausiai jis atsidūrė vegetacinėje būsenoje.
Kiek vėliau teismas pripažino medikų klaidą ir anesteziologas bei asistentas sulaukė bausmės. Bernadatte gavo priteistą finansinę sumą, kuri padeda besirūpinant vyru.
Tačiau visa ši laimė nutiko dėl to, kad būtent tuo metu Lyono ligoninėje streikavo dalis medicinos personalo. Tad trūko žmonių. Vienas aniestozologas dažnai turėjo vienu metu praktiškai būti šalia septynių ar aštuonių pacientų.
Žinoma, tas nebuvo įmanoma. Tad vietoj patyrusio mediko šalia Jeano-Pierre’o operacijos metu buvo jaunas vos kelių mėnesių patirti turintis vaikinas, kuris dėl neišlaikytu egzaminų kartojo tam tikrą kursą ir atliko praktiką.
„Žinant, kokia buvo situacija ligoninėje, atsižvelgus į nesunkią operaciją, ji galėjo būti atidėta. Bet taip nebuvo“, – sako Bernadette.
„Man atvykus jis gulėjo nekrutėdamas, jau prijunktas prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Nepalikau ligoninės ištisą savaitę“, – pridūrė ji.
Ex-PSG player Jean-Pierre Adams has been in a coma for 39 years after receiving anaesthetic that was meant to keep him out for a couple hours. He suffered the knee injury on March 17, 1982. 🤯
— FutbolBible (@FutbolBible) March 27, 2021
The player is still in a coma to this day, aged 73... 🙏 pic.twitter.com/7DzR0KAQjv
Po pusantrų metrų vyras perkeltas į namus. Anot medikų, labiau pažįstama aplinka jam gali išeiti į naudą.
Bernadette visiškai rūpinasi Jeane’u- Pierre’u, kurį dažnai aplanko ir seslės, kad atliktų tam tikrus medicininius veiksmus, kuriuos žūtbūt reikia padaryti, norint tinkamam plaučių funkcionavimui.
„Teismo procesas truko 12 metų. Jei nebūčiau turėjusi pagalbos iš kitų, didelio palaikymų iš artimų žmonių, futbolininkų, nežinau, ar būčiau tiek iškentusi“, – sako Bernadette.
Teismo sprendimas buvo priimtas praėjus septyneriems metams po nelaimingai pasibaigusios operacijos.
Paskui prireikė dar penkerių metų, kol pagaliau buvo padėti visi taškai.
Bet į pagalbą suskubo ir futbolo klubai. Vieni paaukoji didesnes, kiti mažesnes sumas, tačiau tai padėjo Bernadettei neprarasti ūpo ir turėti, visų pirma, finansiškai iš ko rūpintis vyru.
Pasak pačios Bernadettes, judviejų pažintis su Jeanu-Pierre’u ne visiems aplinkiniams buvo priimtina.
„Prieš 40 metų buvo dar daug aplinkinių, kurie įtartinai žiūrėjo, kad įsimylėjau ne vietinį prancūzą, o imigrantą iš Afrikos. Bet mes gyvenome kartu, jautėmės laimingi, paskui susituokėme. Viskas klojosi tikrai gerai. Visada buvo tam tikrų rūpesčių, bet aš buvau laiminga“, – sako buvusio žaidėjo žmona.
Pora iš pradžių gyveno šalia Paryžiaus miestelyje Fointanebleu. Vėliau 1969 m. persikėlė į Nimes.
J.P. Adamsas buvo vienas pirmųjų juodaodžių, pakviestų į Prancūzijos rinktinę.
„Jis buvo labai greitas ir fiziškai tvirtas, – prisimena buvęs rinktinės kolega Henri Michelis. – Jis buvo patriotas, geras komandos draugas. Visada su šypsena veide. Iš pradžių ir rinktinėje šiek tiek žaidė puolėju, bet galiausiai tapo puikiu centro gynėju“.
Prancūzijoje Jeano-Pierre’o ir garsaus tuomečio žaidėjo Mariuso Tresoso cento gynėjų pora buvo vadinama „garde noire“ arba „Juodoji apsauga-siena”. Ši futbolininkų pora buvo žinoma Europos futbole.
Gyvenimas ir žaidimas aikštėje buvo nuostabus.
Jis daug juokdavosi. Mylėjo žmones ir žmonės mylėjo jį. Galiausiai atėjo laikas baigti karjerą. Sulaukęs 34 metų Jeanas-Pierre’as tą ir padarė. Vėliau ėmė treniruoti jaunimą.
Deja, tą darė labai trumpai, nes po keletos mėnesių teko gultis ant operacijos stalo, o nuo tada prancūzo gyvenimas pasikeitė kardinaliai.
„Aš nuolat su juo kalbu. Įjungiu televizorių ar radiją, skaitau spaudą. Noriu, kad jis žinotų, kas vyksta, net jei jis neviską ir supranta. Nežinau, ar jis girdi, bet, manau, kad tam tikrais momentais jis sureaguoja. Tas jaučiasi“, – tikino Bernadette.
Jeano-Pierre’o smegenys buvo taip pažeistos, kad medikai didelių vilčių vyrui atsigauti neteikia. Tokie buvo jų žodžiai tada, o dabar praėjo dar ne vienas dešimtmetis.
„Kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau aš tieisog nežinau. Bet jo būklė neblogėja, tad kas žino? Galbūt ateis diena, kai bus kažkoks prašviesėjimas? Sunku pasakyti“, – aviravo Bernadette.
„Liūdniausia, kad ligoninė taip niekada ir neatsiprašė. Jaudinuosi, kas jam bus, jei manęs neliks?“, – nerimanstingai klausė Bernadette.
Pora turi du sūnus. Bet, anot Bernadettes, tai buvo jos sprendimas, kad jie galėtų kurti savo gyvenimus, o nebūtų prikaustyti prie lovoje esančio tėvo.
Kas laukia Jeano-Pierro. Galbūt eutanazija?
„Ne, ne, ne, – atsakė Bernadatte. – Ką norite, kad daryčiau, neduočiau jam valgyti, leisti jam po truputį išeiti. Žmonės man yra sakę, kad atjungčiau kvėpavimo apartą, bet jam jo dažnai net nereikia. Ką man daryti..neduoti jam vandens? Net jeigu jis yra vegetainės būsenos, turime įprastą dienos rutiną, kartais pasodinu jį į neįgaliojo vežimėlį“.
1990 m. galutiniame verdikte operacijoje dalyvavusi anisteziologė ir praiktikantė buvo nubaustu vos kelių mėnesių suspendavimu ir bauda, kuri dabar siektų vos 750 eurų.
Tačiau praėjus jau beveik 40 metų Adamsų šeimyna moka kur kas didesnę kainą.
Parengta pagal CNN.
